Dvidešimtojo amžiaus pradžios Viduržemio jūros regiono geopolitinėje ir kolonijinėje istorijoje įvyko esminis posūkis, paspartinęs Osmanų imperijos žlugimą Šiaurės Afrikoje. Netoli Lozanos (Lausanne) esančiame Uši miestelyje spalio 18 dieną buvo pasirašyta taikos sutartis, užbaigusi 1911–1912 m. Italijos ir Osmanų imperijos karą bei įtvirtinusi Italijos Karalystės įsigalėjimą Libijoje.

Karinis konfliktas ir derybų eiga

Siekdama plėsti savo kolonijinę valdą Šiaurės Afrikoje bei užkirsti kelią kitų Europos galybių įtakai, Italija 1911 m. rugsėjį paskelbė karą Osmanų imperijai ir įsiveržė į Osmanų valdytas Tripolitanijos bei Kirenaikos provincijas. Nors Italijos karinės pajėgos greitai užėmė pakrantės miestus – Tripolį (Tripoli) bei Bengazį (Benghazi), Osmanų karininkai, vadovaujami Envero Pašos (Enver Pasha) bei Mustafos Kemalio (Mustafa Kemal), kartu su vietinėmis arabų bei berberų gentimis surengė aršų pasipriešinimą krašto gilumoje. Siekdama palaužti sultono pasipriešinimą, Italija užėmė Dodekaneso salas Egėjo jūroje ir blokavo Dardanelų sąsiaurį, priversdama Konstantinopolį pasirašyti taiką.

Sutarties sąlygos ir regioninės pasekmės

Uši taikos sutartimi (dažnai vadinama pirmąja Lozanos sutartimi) Osmanų imperija įsipareigojo atšaukti savo karines pajėgas bei administraciją iš Tripolitanijos ir Kirenaikos, suteikdama šioms teritorijoms autonomiją, kuri faktiškai reiškė Italijos suvereniteto pripažinimą. Mainais Italija įsipareigojo pasitraukti iš Dodekaneso salyno, kai tik Osmanų pajėgos paliks Libiją (tačiau ši sąlyga vėliau nebuvo įvykdyta). Osmanų pasitraukimas iš Šiaurės Afrikos pademonstravo visišką imperijos karinį bei politinį silpnumą, kas tapo tiesioginiu stimulu Balkanų lygos valstybėms pradėti Pirmąjį Balkanų karą.

💡 Įdomus faktas:

Derybos vyko itin slaptomis sąlygomis Uši pilyje-viešbutyje ant Ženevos ežero kranto. Kadangi Osmanų imperijos konstitucija draudė perleisti imperijos teritorijas užsienio valstybėms, sutartis buvo suformuluota teisiškai dviprasmiškai: sultonas išleido fermaną, suteikiantį Libijai pilną autonomiją ir atleidžiantį gyventojus nuo ištikimybės valdovui, o Italija iškart paskelbė savo dekrete apie šių žemių aneksiją.