Išimtinai šventraščiuose ir maldose vartotas žodis grįžta į kasdienį žmonių bendravimą. Jeruzalėje įvyksta istorinis pokalbis, kai kalbininkas Eliezeris Ben-Jehuda su savo bendraminčiais pirmą kartą pademonstruoja, kad hebrajų kalba gali tapti gyva šnekamąja kalba, skirta kasdieniam gyvenimui.

Iniciatyva ir kalbos pritaikymas

1881 metų spalio 13 dieną Eliezeris Ben-Jehuda (tikroji pavardė – Eliezeris Perelmanas), atvykęs į Jeruzalę iš Rytų Europos, kartu su draugais susitarė tarpusavyje kalbėtis tik hebrajiškai. Iki to laiko hebrajų kalba beveik du tūkstančius metų buvo vartojama tik sinagogose, religiniuose tekstuose ir teologiniuose traktatuose, o žydų bendruomenės visame pasaulyje kasdienybėje vartojo jidiš, ladino ar vietines šalių kalbas. Ben-Jehuda pradėjo kurti naujus žodžius šiuolaikiniams daiktams bei sąvokoms apibūdinti, pritaikydamas senąją šaknų sistemą prie modernaus pasaulio poreikių.

Tolesnė raida ir poveikis visuomenei

Šis pirminis pasižadėjimas davė pradžią tvariam judėjimui. Ben-Jehuda įsteigė Hebrajų kalbos komitetą (dabartinę Hebrajų kalbos akademiją), leido žodynus, laikraščius ir įkūrė pirmąją mokyklą, kurioje visi dalykai buvo dėstomi hebrajiškai. Nors iš pradžių jis susidūrė su stipriu ortodoksų pasipriešinimu, maniusių, kad šventoji kalba niekinama kasdieniais pokalbiais, judėjimas įgavo pagreitį. Šiandien modernioji hebrajų kalba yra valstybinė Izraelio kalba, kuria šneka milijonai žmonių.

💡 Įdomus faktas:

Eliezeris Ben-Jehuda savo sūnų Ben-Cioną (vėliau žinomą kaip Itamaras Ben-Avis) auklėjo griežtoje izoliacijoje nuo kitų kalbų – šiam vaikui nebuvo leidžiama girdėti jokios kitos kalbos, išskyrus hebrajų, todėl jis tapo pirmuoju žmogumi per du tūkstantmečius, kuriam hebrajų kalba buvo gimtoji.