Šaltojo karo metais Nobelio premijų skyrimas dažnai tapdavo ne tik kultūriniu, bet ir politiniu įvykiu, sukeldavusiu gilius debatus apie rašytojo autonomiją bei atsakomybę. Švedijos akademijai Stokholme (Stockholm) spalio 22 dieną paskelbus apie Nobelio literatūros premijos skyrimą prancūzų filosofui ir rašytojui Jean-Paul Sartre'ui (Jean-Paul Sartre), autorius oficialiai pareiškė atsisakantis šio apdovanojimo.

Atsisakymo motyvai ir institucinė kritika

J.-P. Sartre'as (Jean-Paul Sartre) savo sprendimą paaiškino principiniais sumetimais, pabrėždamas, kad rašytojas neturi leistis paverčiamas institucija, o jo nepriklausomybė yra būtina sąlyga kūrybinei laisvei išsaugoti. Be to, jis viešai teigė, kad tarptautiniai apdovanojimai neturėtų teikti pirmenybės Vakarų kultūros atstovams Rytų bloko ar kitų regionų intelektualų sąskaita.

Egzistencializmo įtaka ir literatūrinis palikimas

Nors J.-P. Sartre'as (Jean-Paul Sartre) atsisakė tiek paties garbingo apdovanojimo, tiek piniginės premijos dalies, Švedijos akademijos sprendimas liko galiojantis, nes pagal įstatus atsisakymo procedūra nepanaikina paties paskyrimo fakto. Šis sprendimas dar labiau sustiprino egzistencinės filosofijos bei paties autorinio teksto poveikį dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės humanistiniams mokslams.

💡 Įdomus faktas:

Sužinojęs apie galimą paskyrimą, J.-P. Sartre'as (Jean-Paul Sartre) iš anksto išsiuntė laišką Švedijos akademijai prašydamas neįtraukti jo į kandidatų sąrašus, tačiau laiškas buvo gautas ir perskaitytas jau po to, kai sprendimas dėl premijos skyrimo buvo priimtas.