Pasaulinės literatūros, kultūrinio pasipriešinimo ir kovos už žmogaus teises metraščiuose įvyko išskirtinis įvykis. Švedijos akademija paskelbė, kad 1991 metų Nobelio literatūros premija skiriama žymiai Pietų Afrikos Respublikos rašytojai ir aktyvistei Nadine Gordimer, įvertinant jos epinį kūrybinį palikimą, padariusį didžiulę įtaką visai žmonijai.

Literatūra kaip sąžinės balsas

1991 metų spalio 3 dieną paskelbtas sprendimas įprasmino dešimtmečius trunkančią N. Gordimer veiklą, kurioje jos romanai ir novelės tapo galingu bei nesutaikomu ginklu prieš rasinės segregacijos (apartheid) sistemą gimtojoje Pietų Afrikoje. Autorei, kurios knygos dėl aštrių socialinių temų ilgą laiką pačioje Pietų Afrikoje buvo draudžiamos, pavyko sujungti aukščiausią meninę meistrystę su giliu politiniu bei moraliniu įsipareigojimu. Ji tapo pirmąja moterimi iš Afrikos, pelniusia šį pasaulinį pripažinimą.

Kūryba, keitusi tikrovę

Šis apdovanojimas ne tik vainikavo asmeninį rašytojos talentą, bet ir atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį į dramatiškus pokyčius bei laisvės siekius postkolonijiniame pasaulyje.

💡 Įdomus faktas:

Nadine Gordimer buvo ne tik kabineto rašytoja – ji aktyviai dalyvavo pilietiniame judėjime, drąsiai stojo į teismus ginant nuteistus aktyvistus, o vėliau palaikė glaudžius ryšius su neseniai iš kalėjimo išleistu Nelsonu Mandela, kuriam netgi padėjo redaguoti jo autobiografinę knygą „Ilgas kelias į laisvę“.