Vienas garsiausių neištirtų nusikaltimų istorijoje pasiekė naują tyrimo etapą. Vaitčapelo (Whitechapel) budrumo komiteto (Whitechapel Vigilance Committee) pirmininkas George'as Luskas (George Lusk) spalio 15 dieną gauna pašto siuntinį, kuriame buvo laiškas, pavadintas „Iš pragaro“ (From Hell), ir dalis žmogaus inksto, siejamo su serijinio žudiko, žinomo Džeko Skerdiko (Jack the Ripper) slapyvardžiu, auka.

Vaitčapelo žmogžudystės ir siuntinio turinys

1888 m. rudenį Londono Rytų gale (East End) įvykdytos žiaurios prostitučių žmogžudystės sukėlė didžiulį visuomenės atgarsį ir policijos pajėgų mobilizaciją. Spalio 15 d. gautame nedideliame mediniame pakete G. Luskas rado išsaugotą žmogaus kairiojo inksto pusę ir ranka rašytą laišką. Autorius teigė išsipjovęs organą iš vienos iš aukų – kaip manoma, Catherine Eddowes (Catherine Eddowes), nužudytos rugsėjo 30 d. – ir kitą pusę išsikepęs bei suvalgęs.

Medicininė ekspertizė ir autentiškumas

Ištyręs inkstą, daktaras Thomas Openshaw (Thomas Openshaw) iš Londono ligoninės (London Hospital) patvirtino, kad organas priklausė moteriai, sirgusiai alkoholine inkstų liga, o jo išpjovimo būdas atitiko medicinines žinias turinčio asmens arba mėsininko veiksmus. Skirtingai nei daugelis kitų policijos gautų anoniminių laiškų (tokių kaip garsusis „Brangusis viršininke“ / Dear Boss), laiškas „Iš pragaro“ tyrimą vykdžiusių detektyvų bei šiuolaikinių kriminologų laikomas vienu iš labiausiai tikėtinų autentiškų paties žudiko pranešimų.

💡 Įdomus faktas:

Originalus laiškas „Iš pragaro“ kartu su inksto pavyzdžiu vėliau pradingo iš Metropoliteno policijos (Metropolitan Police) archyvų. Tyrimo metu surinkta medžiaga iki šiol saugoma Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve (The National Archives).