Britanijos salų politinėje ir teisinėje istorijoje pasiektas svarbus diplomatinis lūžis, įteisinęs Velsui autonominį statusą. Anglijos karalius Henrikas III ir galingas Velsso lyderis Llywelyn ap Gruffudd oficialiai pasirašė Montgomerio sutartį, kuria valstybės valdovas pripažino Llywelyn ir jo įpėdinius Velsu principais.

Teisinis Velso kunigaikštystės įtvirtinimas

1267 metų rugsėjo 29 dieną sudarytas susitarimas tapo didžiuliu laimėjimu velsiečiams po ilgų karinių konfliktų su Anglijos karūna. Pagal sutarties sąlygas, Henrikas III oficialiai atsisakė pretenzijų į daugelį teritorijų ir pripažino Llywelyn ap Gruffudd titulatūrą bei teisę valdyti didelę dalį Velso žemių kaip suverenumą turinčiam valdovui, nors formaliai jis išliko Anglijos karaliaus vasalu. Šis dokumentas suteikė retą taikos ir stiprėjančios valstybinės savimonės laikotarpį viduramžių Velsui.

Trapi pusiausvyra tarp kaimyninių jėgų

Nors sutartis laikinai užtikrino politinę ramybę ir taikų sambūvį saloje, vėlesni dinastiniai pokyčiai ir Anglijos ambicijos vėl atvedė prie karinių konfliktų, pasibaigusių visišku Velso prijungimu vėlesniais metais.

💡 Įdomus faktas:

Llywelyn ap Gruffudd istorijoje dažnai vadinamas Llywelyn Ein Llyw Olaf (Llywelyn – mūsų paskutinis valdovas), nes jis buvo paskutinis nepriklausomai valdyto viduramžių Velso princas prieš jam tampant Anglijos karalystės dalimi.