Šią dieną Prancūzijos Nacionalinis Konventas, spaudžiamas radikalių Paryžiaus sankilotų bei jakobinų lyderių, oficialiai pareiškė, kad „teroras įrašomas į dienotvarkę“ (L'ordre du jour est à la Terreur). Šis sprendimas paženklino tamsiausio ir kraupiausio Didžiosios Prancūzijos revoliucijos etapo – Teroro valdymo laikotarpio (La Terreur) – pradžią. Valstybiniu lygiu įteisintas sisteminis smurtas buvo nukreiptas prieš visus esamus bei tariamus revoliucijos priešus, monarchistus ir užsienio šnipus.

Sumaištis, badas ir radikalų spaudimas

1793 metų vasarą jaunoji Prancūzijos Respublika išgyveno gilią egzistencinę krizę. Šalyje siautėjo pilietinis karas (Vandėjos sukilimas), prie sienų spaudė Vokietijos, Didžiosios Britanijos bei Ispanijos kariuomenės, o sostinėje trūko maisto produktų. Rugsėjo 4–5 dienomis sukilę Paryžiaus gyventojai apsupo Konventą reikalaudami pigios duonos ir griežtų priemonių prieš spekuliantus bei aristokratus. Siekdama suvaldyti chaosą, Maksimiliano Robespierre'o vadovaujama Visuomenės gelbėjimo taryba perėmė iniciatyvą ir pavertė liaudies pyktį centralizuota valstybine bausmių sistema.

Įtartinų asmenų įstatymas ir Giljotinos konvejeris

Netrukus po sprendimo priėmimo buvo parengtas griežtas Įtartinų asmenų įstatymas (Loi des suspects), leidęs suimti bet kurį pilietį, kuris savo elgesiu, ryšiais, kalbomis ar raštais parodydavo nepalankumą revoliucijai. Revoliucinis tribunolas Paryžiuje ir provincijose pradėjo dirbti pagreitintu režimu. Sprendimai buvo priimami be rimtų įrodymų ar tinkamos gynybos, o pagrindine bausme tapo mirtis. Giljotina, stovėjusi Revoliucijos aikštėje, virto kasdienio viešo gyvenimo elementu, pasiglemžusiu ne tik karalienę Marie-Antoinette, bet ir tūkstančius eilinių gyventojų bei pačių revoliucionierių (pavyzdžiui, nuosaikiuosius žirondistus).

Daugiau nei 16 tūkstančių aukų

Teroro laikotarpis tęsėsi beveik metus – iki 1794 m. liepos 27 d. (9-ojo termidoro), kai Robespierre'as ir jo artimiausi šalininkai patys buvo nuversti ir nuteisti mirti giljotina. Per šį trumpą tarpą Prancūzijoje oficialiai mirties bausme buvo nuteista daugiau nei 16 500 žmonių, o dar dešimtys tūkstančių žuvo kalėjimuose be teismo arba buvo nužudyti masinių žudynių metu provincijoje (tokiose kaip Liono ar Nanto egzekucijos).

Ši diena įėjo į istoriją kaip pavyzdys, kaip kova už laisvės ir lygybės idėjas gali peraugti į nevaldomą valstybinį smurtą bei diktatūrą.

Įdomus faktas: Nors sankilotai reikalavo teroro kaip atkeršijimo įrankio prieš aristokratus ir dvasininkus, istoriniai archyvai rodo, kad daugiau nei 80 % oficialiai nuteistų ir giljotinuotų Teroro aukų buvo trečiojo luomo atstovai – valstiečiai, darbininkai, amatininkai ir smulkūs prekybininkai.