XIX amžiaus pradžioje Šiaurės Amerikos žemyno geopolitinis žemėlapis patyrė esminį perbraižymą, kai diplomatiniai susitarimai tarp Vakarų valstybių atvėrė kelią precedento neturinčiam vienos valstybės plotų padidėjimui. Jungtinių Amerikos Valstijų Senatas Vašingtone spalio 20 dieną oficialiai ratifikavo sutartį su Prancūzija dėl Luizianos teritorijos įsigijimo, daugiau nei dvigubai išplėsdamas jaunos respublikos ribas.

Diplomatinės derybos ir geopolitiniai motyvai

Paskatintas siekio užsitikrinti strategiškai svarbaus Naujojo Orleano uosto ir Misisipės upės prekybos kelių kontrolę, JAV prezidentas Thomas Jeffersonas (Thomas Jefferson) išsiuntė delegatus deryboms į Paryžių. Tuo metu Prancūzijos pirmasis konsulas Napoleonas Bonapartas (Napoléon Bonaparte), patyręs karinių nesėkmių San Dominge bei rengdamasis naujam karui su Didžiąja Britanija, nusprendė atsisakyti prancūzų ambicijų Šiaurės Amerikoje. Už 15 milijonų JAV dolerių sumą Prancūzija perleido daugiau nei du milijonus kvadratinių kilometrų siekiančią teritoriją nuo Misisipės upės iki Uolinių kalnų.

Konstituciniai debatai ir strateginė reikšmė

Ratifikavimo procesas Senate sukėlė aštrias teisines diskusijas, kadangi opozicijoje buvusi Federalistų partija teigė, jog šalies Konstitucija nenumato tiesioginės teisės pirkti užsienio žemių. Nepaisant šių prieštaravimų, ratifikavimas praėjo užtikrinta balsų dauguma. Luizianos pirkimas ne tik užkirto kelią Europos galybių įtakai žemyno gilumoje, bet ir atvėrė kelią masinei amerikiečių migracijai į Vakarus bei Meriwetherio Lewiso (Meriwether Lewis) ir Williamo Clarko (William Clark) ekspedicijai Ramiojo vandenyno link.

💡 Įdomus faktas:

Skaičiuojant pagal 1803 metų sandorio sąlygas, vienas akras (apie 0,4 hektaro) Luizianos žemės Jungtinėms Amerikos Valstijoms kainavo vos maždaug tris centus. Šis pirkimas laikomas vienu pelningiausių nekilnojamojo turto sandorių visoje pasaulio istorijoje.