Šiuolaikinės astrofizikos ir kosmologijos tyrimai, paremti didelės apimties galaktikų stebėjimų duomenimis, leido atskleisti stambiamastelės Visatos struktūros sandarą. Prinstone spalio 20 dieną Prinstono universiteto mokslininkas J. Richardas Gottas (J. Richard Gott) kartu su kolega Mario Juričiu (Mario Jurić) ir bendraautoriais paskelbė apie Sloano didžiosios sienos – vienos didžiausių žinomų galaktikų superstruktūrų stebimoje Visatoje – identifikavimą.

Atradimo metodologija ir kosminė struktūra

Tyrėjų komanda, analizuodama Sloano skaitmeninės dangaus apžvalgos projekto surinktus trimačius galaktikų raudonojo poslinkio duomenis, aptiko gigantišką galaktikų filamentą. Daugiau nei vieno milijardo šviesmečių ilgio struktūra, nutolusi nuo Žemės maždaug per vieną milijardą šviesmečių, pranoko iki tol žinomą Didžiąją sieną, kurią 1989 metais buvo atradę Margaret Geller (Margaret Geller) ir Johnas Huchra (John Huchra).

Reikšmė Visatos evoliucijos modeliams

Sloano didžiosios sienos atradimas suteikė empirinių duomenų apie tamsiosios materijos pasiskirstymą ir kosminio tinklo formavimąsi po Didžiojo sprogimo. Tokio masto superstruktūrų egzistavimas tapo svarbiu testu standartiniams kosmologiniams modeliams, padedančiu tikslinti Visatos plėtimosi ir stambiamastelių struktūrų augimo teorinius skaičiavimus.

💡 Įdomus faktas:

M. Juričius, atlikęs lemiamus duomenų analizės darbus ir atradęs šią struktūrą, tuo metu buvo Prinstono universiteto doktorantas. Jo panaudotas algoritmas leido išanalizuoti šimtų tūkstančių galaktikų koordinates ir vizualizuoti kosminio tinklo gijas, atskleidžiant struktūras, kurių neįmanoma pastebėti stebint pavienes galaktikų grupes.