Naujųjų laikų Prancūzijos valstybingumo ir monarchinės valdžios legitimacijos istorijoje įvyko svarbios iškilmės. Po tragiskos tėvo Henriko IV (Henri IV) nužudymo, devynerių metų sulaukęs sosto įpėdinis Liudvikas XIII (Louis XIII) spalio 17 dieną Reimsų katedroje buvo iškilmingai pompastiškai pateptas ir karūnuotas Prancūzijos karaliumi.

Dinastinė krizė ir Regentystės taryba

1610 m. gegužės 14 d. radikalaus kataliko François Ravaillaco (François Ravaillac) įvykdyta Henriko IV nužudymo akcija sukėlė gilią politinę įtampą šalyje, neseniai išgyvenusioje Nianteso ediktu užbaigtus Hugenotų karus. Siekiant užtikrinti Valua ir Burbonų dinastinį perimamumą bei išvengti diduomenės maištų, karaliaus motina Marija de Mediči (Marie de Médicis) Paryžiaus parlamento sprendimu buvo paskirta regente. Rengiantis sakralinei karūnavimo ceremonijai, jaunasis Liudvikas XIII buvo atvežtas į Reimsą – tradicinį Prancūzijos valdovų patepimo centrą.

Sakralinė ceremonija ir valdžios konsolidacija

Karūnavimo sakramentą Reimso katedroje atliko Soasono (Soissons) vyskupas Henri de Bauffremontas (Henri de Bauffremont), padedamas aukščiausių dvasininkų bei karalystės perų. Jaunasis valdovas buvo pateptas šventuoju aliejumi iš Šventosios ampulės (Sainte Ampoule), gautos pagal tradiciją dar Chlodvigo I laikais, ir jam buvo įteiktos Prancūzijos karūnos regalijos. Ši ceremonija teisiškai bei religingai įtvirtino Burbonų dinastijos tęstinumą ir paskatino vėlesnį kardinolo de Rišeljė (Armand Jean du Plessis de Richelieu) iškilimą bei absoliutizmo formavimąsi Prancūzijoje.

💡 Įdomus faktas:

Pagal senąją Prancūzijos karalių sakralinę tradiciją, iškart po karūnavimo ceremonijos jaunasis Liudvikas XIII išėjo priešais Reimso katedrą susirinkusią liaudį ir prisilietimu atliko „karališkąjį stebuklą“ – palietė šimtus skrofulioze (kaklo limfmazgių tuberkulioze) sergančių ligonių, sakydamas tradicinę formulę: „Karalius tave paliečia, Dievas tave gydo“.