Vakarų Europoje kilęs masinis religinis entuziazmas paskatino neapmokytų ir prastai ginkluotų liaudies masių judėjimą link Šventosios Žemės, patyrusį visišką karinį žlugimą Mažojoje Azijoje. Netoli Nicėjos esančioje Civetoto vietovėje spalio 21 dieną Seldžiukų sultono Kilidžo Arslano I (Kilij Arslan I) kariuomenė tyčia parengtoje pasaloje visiškai sunaikino Petro Atsiskyrėlio (Pierre l'Ermite) vadovaujamą Vargšų kryžiaus žygio stovyklą.

Organizacinis chaotiškumas ir kelias link katastrofos

Popiežiaus Urbano II (Urbanus II) sušauktas žygis patraukė ne tik riteriją, bet ir dešimtis tūkstančių valstiečių, skurdžių bei piligrimų. Pasiekę Konstantinopolį ir perkelti per Bosforo sąsiaurį, kryžininkai apsistojo Civetote. Ignoruodami Bizantijos imperatoriaus Aleksijaus I Komnino (Alexios I Komnenos) įspėjimus nepradėti karinių veiksmų iki pagrindinių riterių pajėgų atvykimo, prancūzų ir vokiečių būriai pradėjo neatsakingus plėšikavimo žygius į seldžiukų žemes, o tai išprovokavo atsakomąjį sultono smūgį.

Mūšis ir pasekmės kryžiaus žygių judėjimui

Gavę klaidingų duomenų apie tariamai užimtą Nicėją, apie dvidešimt tūkstančių kryžininkų išžygiavo iš stovyklos ir pateko į miškuose tykojusių seldžiukų lankininkų pasalą. Sumaišties pagauti žygeiviai pakriko ir buvo nublokšti atgal į Civetoto stovyklą, kur įvyko masinės žudynės. Šis triuškinamas pralaimėjimas užbaigė vadinamąją liaudies kryžiaus žygio fazę ir pademonstravo, kad kovai su drausminga Rytų kariuomene būtina profesionali karinė jėga, vėliau pasiekusi regioną su Didikų kryžiaus žygiu.

💡 Įdomus faktas:

Pats judėjimo įkvėpėjas Petras Atsiskyrėlis katastrofos metu nebuvo stovykloje, nes prieš kelias dienas buvo išvykęs į Konstantinopolį prašyti papildomos Bizantijos paramos. Išlikę keli tūkstančiai gyvų kryžininkų prieglobstį rado senovinėje pamario tvirtovėje, iš kurios juos evakavo Bizantijos laivynas.