Pramonės revoliucijos įkarštyje išaugęs patvarių statybinių medžiagų poreikis paskatino ieškoti naujų dirbtinio akmens ir hidraulinių rišiklių gamybos metodų. Lidso (Leeds) mūrininkas spalio 21 dieną gavo oficialų Didžiosios Britanijos patentą Josepho Aspdino (Joseph Aspdin) sukurtam dirbtiniam cementui, kurį jis pavadino portlandcimenčiu.

Gamybos technologija ir cheminės savybės

J. Aspdinas išrado metodą, kurio metu smulkiai sumaltas kalkakmenis bei molis buvo sumaišomi su vandeniu, džiovinami ir deginami aukštoje temperatūroje kalkių deginimo krosnyje, kol paversdavo smulkintą sintetinį klinkerį. Gautą masę sutrynus į smulkius miltelius, buvo gautas cementas, pasižymintis išskirtinėmis hidraulinėmis savybėmis ir gebėjimu sukietėti net vandenyje. Pavadinimas „portlandcimentis“ buvo pasirinktas dėl gauto sukietėjusio skiedinio vizualinio ir fizinio pavidalo panašumo į Portlando saloje išgaunamą aukštos kokybės statybinį akmenį.

Inžinerinis palikimas ir urbanistinė plėtra

Nors J. Aspdino patentuotas mišinys dar nebuvo visiškai tapatus šiuolaikiniam aukštoje temperatūroje keptam klinkeriui, jo išradimas padėjo teisinius ir technologinius pamatus moderniajai statybų pramonei. Šio rišiklio tobulinimas leido masiniu mastu pradėti naudoti gelžbetonį, iš esmės pakeitusį devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių architektūrą, tiltų, užtvankų bei požeminių tunelių statybą visame pasaulyje.

💡 Įdomus faktas:

J. Aspdinas savo gamybos technologiją laikė griežčiausioje paslaptyje. Kad apsaugotų receptūrą nuo konkurentų, jis slaptus ingredientus į krosnį mesdavo pats nakties metu, o gamykloje dirbusiems darbininkams buvo uždrausta stebėti tikslią žaliavų dozavimo bei degimo proceso eigą.