Viduramžių Europos gamtos reiškinių ir urbanistinės raidos istorijoje užfiksuotas vienas stipriausių dokumentuotų tornadų Didžiojoje Britanijoje. Karaliaus Vilhelmo II (William II) valdymo metais spalio 17 dieną galingas T8–T9 intensyvumo pagal TORRO skalę viesulas smogė Londono centrui, padarydamas didžiulę žalą tuometinei medinei miesto infrastruktūrai ir religiniams kompleksams.

Reiškinio mastas ir padaryta žala

Remiantis amžininkų metraštininkų, tokių kaip Florencijus Vusterietis (Florence of Worcester iš Vusterio / Worcester), aprašymais, audros sūkurys atslinko iš pietvakarių ir praūžė tiesiai per miesto širdį. Tornado metu buvo sugriauta daugiau nei 600 medinių gyvenamųjų namų ir keliolika bažnyčių. Ypatinga žala užfiksuota Šv. Marijos le Bou bažnyčioje: galingas vėjas nuplėšė stogo konstrukcijas, o keturios medinės gegnės, kurių ilgis siekė per šešis metrus, buvo įsmigtos į minkštą Londono molio gruntą taip giliai, kad virš žemės kyšojo tik nedidelė jų dalis.

Mokslinis vertinimas ir reiškinio unikalumas

XIX ir XX a. meteorologų atlikta istoriografinė analizė leidžia teigti, kad 1091 m. Londono tornado vėjo greitis galėjo siekti nuo 240 iki 299 km/h (atitiktų F3–F4 kategoriją pagal modernią Fujitos skalę). Nors tankiai užstatytas medinis miestas patyrė didžiulius griaunamuosius padarinius, aukų skaičius, istoriniais duomenimis, buvo neįtikėtinai mažas – užfiksuotos tik kelios mirtys, iš kurių žinomiausia – Londono tilto sargo žūtis. Šis reiškinys išlieka ankstyviausiu išsamiai dokumentuotu tornado atveju Didžiosios Britanijos salyne.

💡 Įdomus faktas:

Galingas vėjo sūkurys visiškai sugriovė pirmąjį medinį Londono tiltą, pastatytą dar romėnų laikų pavyzdžiu. Šis griaunamasis įvykis paskatino vėlesnius valdovus priimti sprendimą kitame tilto statybos etape naudoti akmenines konstrukcijas, kurios vėliau tapo garsiojo viduramžių Akmeninio Londono tilto pagrindu.