Tą dieną prie Mureto miesto įvykusiame nuožmiame mūšyje mažesnės, bet patyrusios kryžininkų ir feodalų pajėgos, vadovaujamojo Simono de Monforto, visiškai sutriuškino Aragono karaliaus Pedro II ir jo sąjungininkų armiją. Šis susirėmimas tapo lemiamu tašku Albigiečių kryžiaus žygyje, iš esmės palaužusiu oksitanų bajorijos pasipriešinimą ir visiškai pakeitusiu politinį bei kultūrinį jėgų balansą Pietų Prancūzijoje.

Taktinis pranašumas prieš didesnę armiją

Nors Aragono karalius Pedro II atskubėjo į pagalbą Tulūzos grafui ir vietos feodalams turėdamas pastebėtinai gausesnę kariuomenę, Simonas de Monfortas pasinaudojo netikėtumo elementu ir drausminga sunkiosios kavalerijos rikiuote. Kryžininkai netikėtai išsiveržė iš miesto vartų ir surengė triuškinančią ataką, kurios metu žuvo pats Aragono karalius. Ši netektis visiškai supanikavo jungtines pajėgas, paversdama kova chaotišku bėgimu.

Istorinis pėdsakas ir pasekmės

Mureto mūšis ne tik užtikrino Šiaurės Prancūzijos barunų ir Katalikų bažnyčios įtaką regione, bet ir padėjo pamatus vėlesniam Provanso bei Langvedoko prijungimui prie Prancūzijos karalystės karūnos žemių, amžiams pakeisdamas vietos kultūrinį veidą.

💡 Įdomus faktas: Prieš pat mūšį Aragono karalius Pedro II elgėsi itin lengvabūdiškai – pasak metraščių, jis naktį prieš lemiamą susirėmimą praleido linksmybėse su palyda, o mūšio lauke apsikeitė šarvais su vienu iš savo riterių, tikėdamasis apsisaugoti, tačiau tai tik pagreitino jo žūtį, kai kryžininkų riteriai sutelkė visą smūgį į tariamą „paprastą riterį“.