Šią dieną Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto plenarine sesija Nikita Chruščiovas oficialiai buvo išrinktas pirmuoju partijos sekretoriumi. Nors po Josifo Stalino mirties tų pačių metų kovą valstybės ir partijos vadovybėje vyko aštri kova dėl valdžios, o formalus šalies lyderis kurį laiką buvo Georgijus Malenkovas, šis paskyrimas sutelkė realius politinius svertus Chruščiovo rankose ir pradėjo naują epochą SSRS istorijoje.

Valdžios persiskirstymas po Stalino mirties

Po ilgametio diktatoriaus J. Stalino mirties Sovietų Sąjungoje susidarė kolektyvinio valdymo vakuumas, kuriame pagrindiniai varžovai dėl įtakos buvo premjeras G. Malenkovas, vidaus reikalų ministras Lavrentijus Berija ir N. Chruščiovas. Tačiau Chruščiovas, pasinaudodamas partiniu aparatu, sugebėjo sistemingai stiprinti savo pozicijas partijos struktūrose.

Nors iš pradžių jo postas atrodė labiau administracinis, nulemtas būtinybės suvaldyti milžinišką partinį aparatus, Chruščiovas greitai pademonstravo politinį lankstumą ir intrigų sugebėjimus. Jis aktyviai prisidėjo prie L. Berijos suėmimo tų pačių metų vasarą, o rugsėjo mėnesį oficialiai perėmęs pirmojo sekretoriaus vėliavą, užsitikrino kontrolę virš visos sovietinės nomenklatūros, ilgainiui nustumdamas varžovus į šalį.

Naujosios eros pranašas

N. Chruščiovo iškilimas į viršūnę atvėrė kelią radikaliems pokyčiams šalyje. Nors jo valdymo pradžioje dar tebegaliojo griežta totalitarinė sistema, būtent Chruščiovas vėliau pradėjo „atšilimo“ laikotarpį, pasmerkęs stalinizmo nusikaltimus ir inicijavęs reformas, kurios iš esmės pakeitė Sovietų Sąjungos politinį bei socialinį veidą.

Įdomus faktas: N. Chruščiovas valdžios viršūnėje pasižymėjo visiškai kitokiu politiniu stiliumi nei jo pirmtakas J. Stalinas. Jis mėgo tiesiogiai bendrauti su paprastais kolhozininkais, lankytis regionuose, o jo neformali elgsena, emocingi pasisakymai ir garsieji spontaniški sprendimai (pavyzdžiui, kukurūzų kultūros karštinė) vėliau tapo legendiniais sovietinės nomenklatūros istorijos elementais.