Šią dieną Pietų Afrikos Respublikoje įvyko istorinis religinis ir visuoninis lūžis – Desmondas Tutu oficialiai įšventintas pirmuoju juodaodžiu Keiptauno anglikonų arkivyskupu. Šis paskyrimas tapo ne tik milžinišku pasiekimu šalies religinei bendruomenei, bet ir galingu politiniu bei moraliniu smūgiu tuo metu vis dar viešpatavusiam apartheido režimui. D. Tutu jau ilgą laiką garsėjo kaip atkaklus rasinės nelygybės ir žmogaus teisių pažeidimų kritikas, o jo naujos pareigos suteikė jam dar didesnę tarptautinę tribūną kovai už teisingumą.

Balsas už tų, kurie negali kalbėti

Dešimtajame dešimtmetyje ir vėlyvuoju apartheido laikotarpiu anglikonų bažnyčia PAR, vadovaujama tokių asmenybių kaip D. Tutu, tapo viena pagrindinių nesmurtinio pasipriešinimo institucijų šalyje. Tapęs vyskupu, jis dar aktyviau pasinaudojo savo autoritetu, ragindamas tarptautinę bendruomenę griežtinti ekonomines sankcijas baltųjų mažumos vyriausybei ir reikalaudamas panaikinti diskriminacinius įstatymus.

Nors valdžia stengėsi slopinti bet kokį oponavimą, D. Tutu išlaikė nepalaužiamą dvasią, o jo moralinė lyderystė padėjo telkti vietos gyventojus bei keisti pasaulio požiūrį į PAR vykdomą politiką. Jo indėlis į taikų šalies perėjimą prie demokratijos vėliau buvo įvertintas Nobelio taikos premija.

Moralinis tautos kompasas

D. Tutu vadovavimas Keiptauno diecezijai įrodė, kad Bažnyčia gali ir turi būti aktyvi visuomenės sąžinė. Jo charizma, humoro jausmas ir gilus tikėjimas taika bei žmonių lygybe padėjo šaliai išvengti dar didesnio kraujo liejimo per kritinį lūžį į demokratinę visuomenę.

Įdomus faktas: Desmondas Tutu garsėjo ne tik savo drąsiomis kalbomis, bet ir išskirtiniu humoro jausmu bei asmeniniu žavesiu, kuris kartais ginklo atimdavę iš jo oponentų. Kartą, po eilinio valdžios grasinimo ir policijos žiaurumo incidento protesto akcijos metu, paklaustas, ar nebijo dėl savo gyvybės, jis atsakė: „Aš meldžiuosi už tuos policininkus – jie juk nežino, koks didelis vargas vėliau bus tvarkyti šalyje likučius, kai mes laimėsim.“