Viduramžių Islamo pasaulio politinėje padangėje kilo rimtas ginkluotas iššūkis naujajai dinastijai. Vadovaujamas charizmatiškojo Muhammado al-Nafs al-Zakiyya, Alidų klanas (Pranašo Mahometo palikuonys) oficialiai paskelbė sukilimą prieš besiformuojančią Abasidų kalifato valdžią, siekdamas atkovoti teises į aukščiausiąją valdžią islamo pasaulyje.

Pretenzijos į tikrąjį kalifato palikimą

762 metų rugsėjo pabaigoje prasidėjęs Alidų sukilimas tapo kulminacija ilgai tvyrojusiai įtampai tarp įvairių musulmonų bendruomenės frakcijų. Muhammad al-Nafs al-Zakiyya („Siela, kuri apsivalė“) rėmėsi savo kilme iš Pranašo dukters Fátimos ir pyko, kad Abasidai, nors ir padėję kovoje prieš Umejadus, užgrobė kalifato sostą, palikdami nuošalyje teisėtus palikuonis. Sukilėliai užėmė Medinos miestą ir pradėjo mobilizuoti šalininkus, mesdami atvirą pirštinę galingai kalifato armijai.

Kruvina ateities konfrontacija

Šis maištas privertė Abasidų kalifą Al-Mansūrą mobilizuoti didžiules karines pajėgas, nulemdamas griežtą ir negailestingą politinės opozicijos slopinimą bei nubrėždamas gilias skiriamąsias linijas visame islamiškajame pasaulyje.

💡 Įdomus faktas:

Pats Muhammad al-Nafs al-Zakiyya buvo žinomas dėl savo nepriekaištingo pamaldumo ir asketiško gyvenimo būdo, todėl daugelis amžininkų jį laikė beveik šventu asmeniu, kas įkvėpė tūkstančius paprastų žmonių stoti į jo kariuomenę nepaisant akivaizdžios Abasidų karinės persvaros.