Dėl didžiosios kalendoriaus reformos Britų imperijoje ir jos kolonijose po rugsėjo 2-osios iškart sekė rugsėjo 14-oji, taip „praleidžiant“ vienuolika dienų. Šis įstatymu patvirtintas šuolis laikų tėkmėje buvo būtinas žingsnis, padėjęs suderinti imperijos laiko skaičiavimą su likusia kontinentine Europa ir pašalinęs per ilgus amžius susikaupusį astronominį neatitikimą.

Kalendorių kaita ir poreikis vytis Europą

Iki XVIII a. vidurio Didžioji Britanija ir jos valdos vis dar naudojo senesnį Julijaus kalendorių, kuris atsiliko nuo Saulės metų ciklų jau keliomis dienomis. Tuo tarpu didžioji dalis Katalikų Europos valstybių pagal popiežiaus Grigaliaus XIII reformą gyvavo jau nuo 1582 metų. Šis skirtumas kėlė didžiulių sunkumų tarptautinėje prekyboje, diplomatinėje sąveikoje bei mokslo skaičiavimuose, todėl Britanijos parlamentas priėmė ryžtingą sprendimą atlikti korekciją.

Socialinė reakcija ir mitai apie prarastas dienas

Nors kalendoriaus pataisa buvo grynųjų matematinių ir astronominių skaičiavimų reikalas, visuomenėje ji sukėlė daug sumaišties. Populiarioje kultūroje ilgą laiką sklandė legendos, kad paprasti žmonės piktinosi ir reikalavo „grąžinti jiems pavogtas dienas“, baimindamiesi, jog sutrumpėjo jų gyvenimo trukmė ar darbo užmokestis. Vis dėlto realybėje administracinis perėjimas praėjo sklandžiai, o mokesčiai ir palūkanos buvo teisiškai apsaugoti nuo bet kokių iškraipymų.

💡 Įdomus faktas:

Pagal to meto reformos įstatymą, norint išvengti finansinių nesklandumų, visi mokesčiai, nuomos mokesčiai ir paskolos, turėję būti sumokėti per tas „dingusias“ vienuolika dienų, buvo teisiškai nukelti į oficialias vėlesnių terminų datas.