Devynioliktojo amžiaus pasaulinės literatūros, leidybos ir romantizmo epochos estetikos istorijoje įvyko svarbus įvykis, davęs pradžią vienam iškiliausių Vakarų kanono kūrinių. Londono leidykloje „Richard Bentley“ spalio 18 dieną trijų tomų pavidalu šviesą išvydo pirmasis amerikiečių rašytojo Hermano Melvilio (Herman Melville) romano „Mobis Dikas“ leidinys, pirminiu pavadinimu „Banginis“.

Kūrinio genezė ir leidybinės aplinkybės

Buvęs jūreivis Hermanas Melvilis, įkvėptas asmeninės banginių medžioklės patirties laive „Acushnet“ bei tikros 1820 m. banginio sutriuškinto laivo „Essex“ tragedijos, parašė daugiasluoksnį romaną, jungiantį nuotykių žanrą, jūrų etnografiją, šekspyriškąją tragediją ir gilią filosofinę alegoriją. Dėl autorinių teisių apsaugos bei Didžiosios Britanijos rinkos ypatumų knyga pirmiausia išleista Londone, likus beveik mėnesiui iki jos pasirodymo JAV. Britiškajam leidybos variantui leidėjas Ričardas Bentlis (Richard Bentley) atliko keletą etinių bei politinių teksto korektūrų ir pašalino knygos epilogą, kas iš dalies iškreipė kūrinio pabaigos suvokimą.

Priėmimas visuomenėje ir vėlesnis pripažinimas

Pasirodęs kūrinys sulaukė nevienareikšmių ir kritiškų vertinimų: XIX a. vidurio literatūros kritikai nebuvo pasirengę priimti inovatyvios romano struktūros, kurioje naratyvinė linija nuolat pertraukiama moksliniais traktatais apie cetologiją ir laivybos filosofiją. Komercinė knygos nesėkmė ir kritika sužlugdė Hermano Melvilio, kaip populiaraus rašytojo, reputaciją jam gyvam esant. Tik XX a. trečiajame dešimtmetyje, minint autoriaus šimtąsias gimimo metines, įvyko vadinamasis „Melvilio atgimimas“, po kurio romanui suteiktas esminis statusas pasaulinėje literatūroje kaip vienam giliausių kūrinių apie žmogaus kovą su stichija, nepažintumu ir vidiniais demonais.

💡 Įdomus faktas:

Pirmasis britiškasis leidinys išleistas vos 500 egzempliorių tiražu ir buvo įrištas į prabangų melsvą audeklą su auksintais banginio ornamentais ant nugarėlės. Kadangi britiškajame leidime dėl klaidos buvo praleistas epilogas, kuriame paaiškinama, kaip vienintelis gyvas išlikęs personažas Izmaelis išsigelbėjo ant karstą atstojusio plūduro, kritikai pagrįstai stebėjosi, kaip knygos pasakotojas galėjo papasakoti istoriją, jei visi laivo „Pequod“ įgulos nariai žuvo.