Viduramžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Ordino diplomatijos ir karinių konfliktų metraščiuose įrašyta viena svarbi data. Po ilgų derybų ir alinančių karinių manevrų, Brodnicos pilyje (tuometiniame Strasburge) buvo pasirašytos paliaubos, kuriomis oficialiai baigėsi vadinamasis Bado karas tarp Lenkijos karalystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino.

Alinantis konfliktas be didelių mūšių

1414 metų vasarą prasidėjęs karinis konfliktas, vėliau istorikų pramintas Bado karu (lot. Bellum Famineum), pasižymėjo tuo, kad vietoj didelių ir kruvinų susirėmimų abi pusės pasitelkė išskirtinę taktika – sistemingą priešininko ekonomikos nusiaubimą ir deginimą. Nors jungtinės LDK ir Lenkijos pajėgos įsiveržė į Prūsijos gilumą, o kryžiuočių pilys buvo blokuojamos, tiesioginio lemtingo mūšio pavyko išvengti. Dėl abipusio laukų ir atsargų naikinimo krašte kilo didelis badas, o popiežiaus legatas galiausiai padėjo tarpininkauti pasiekiant taikų kompromisą bei pratęsiant paliaubas trejiems metams.

Istorinė reikšmė ir tolesnė kaita

Šis susitarimas suteikė atokvėpį nualintoms valstybėms ir atvėrė kelią tolimesnėms diplomatinėms kovoms bei deryboms dėl sienų, kurios vėliau nuvedė iki garsiosios Melno taikos.

💡 Įdomus faktas:

Bado karo pavadinimas kilo iš to, kad kariuomenėms naikinant visus pasėlius ir maisto atsargas Prūsijos žemėse, badas grėsė ne tik vietiniams gyventojams, bet ir pačių kryžiuočių bei juos remiančių karių daliniams, privertusiems vadus ieškoti diplomatinio sprendimo.