Viduramžių Britanijos istorijos, karinių konfliktų ir valstybingumo netekčių metraštyje įvyko tamsus bei simbolinis įvykis. Anglijos karaliaus Edvardo I įsakymu buvo viešai įvykdyta mirties bausmė Dafidui ap Grifudui (Dafydd ap Gruffudd) – paskutiniam nepriklausomam Velso princui. Ši egzekucija galutinai palaužė ilgą amžių trukusį Velso savarankiškumą ir įtvirtino Anglijos karūnos viršenybę regione.

Paskutiniojo princo kovos ir išdavystė

1283 metų spalio 3 dieną Šrūsberio mieste sučiuptas ir nuteistas Velso lyderis pasitiko vieną žiauriausių bausmių viduramžių teisinėje praktikoje. Po to, kai jo brolis Llywelinas ap Gruffuddas žuvo mūšyje, Dafidas perėmė vadovavimą ir atkakliai priešinosi Anglijos ekspansijai, tačiau po išdavysčių ir ilgo slapstymosi kalnuose galiausiai buvo paimtas į nelaisvę. Anglijos valdovas, siekdamas išrauti bet kokius nepriklausomybės likučius, suorganizavo parodomąjį teismą ir bausmę, turėjusią įbauginti visus galimus sukilėlius.

Nauja era Velsui

Nors Dafido mirtis žymėjo de facto nepriklausomo Velso valstybingumo pabaigą ir regiono pajungimą Anglijos įstatymams, velsiečių kultūrinė tapatybė ir laisvės troškimas išliko gyvi per ateinančius šimtmečius.

💡 Įdomus faktas:

Dafidas ap Grifudas istorijoje tapo pirmuoju žinomu aukšto rango didiku Anglijoje, kuriam buvo pritaikyta itin žiauri trejopa mirties bausmė (angl. hanged, drawn and quartered) – jis buvo tempiamas žirgu, pakartas, bet ne leista mirti, o vėliau ketvirčiuotas, o jo kūno dalys išsiųstos eksponuoti į keturis skirtingus šalies miestus.