Viduramžių Anglijos karalystėje įvyko reikšmingas sosto pasikeitimas, pradėjęs naują valstybės politinį etapą. Praėjus vos kelioms savaitėms po užkariautojo Vilhelmo I mirties, jo antrasis sūnus Vilhelmas II (William II) oficialiai buvo karūnuotas Anglijos karaliumi Vestminsterio abatijoje.

Sosto paveldėjimas ir ankstyvieji iššūkiai

1087 metų rugsėjo 26 dieną įvykusi karūnacija užtikrino sklandų valdžios perėmimą neramiu laikotarpiu. Nors vyresnysis brolis Robertas Curthouse paveldėjo Normandijos hercogystę, Vilhelmas sugebėjo užsitikrinti įtakingiausių Anglijos baronų bei Kenterberio arkivyskupo palaikymą. Naujasis valdovas, vėliau dėl savo išvaizdos ar būdo gavęs „Rufuso“ (Raudonojo) pravardę, greitai ėmė stiprinti karališkąją valdžią ir tramdyti kilmingųjų maištus.

Svarbus žingsnis Normandijos ir Anglijos santykiuose

Šis karūnavimas dar labiau sustiprino ryšį tarp Anglijos ir Prancūzijos feodalinių valdų, nors kartu paskatino ilgus dešimtmečius truksiančius dinastinius ginčus tarp brolių dėl valdžiatvarkos ir žemių dalybų abiejose Lamanšo sąsiaurio pusėse.

💡 Įdomus faktas:

Karalius Vilhelmas II niekada nebuvo vedęs, o jo valdymo stilius pasižymėjo itin griežtu mokesčių rinkimu bei konfliktais su Bažnyčia, todėl jo mirtis 1100 metais per medžioklę (kai jį tariamai netyčia peršovė strėle kitas kilmingasis) daugeliui amžininkų atrodė kaip dangiškoji bausmė.