Vakar vakare, 22 val. 52 min. vietos laiku, šiaurės vakarinę Irano dalį sudrebino galingas, 7,1 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas. Epicentras užfiksuotas Buin Zahros rajone, netoli Kazvino miesto. Naktį smogusi stichija užklupo daugumą gyventojų miegančius savo namuose. Pirminiais duomenimis, stichijos auka tapo mažiausiai 12 tūkstančių žmonių, dar tūkstančiai sužeisti, o dešimtys tūkstančių liko be pastogės.

Dūlinės plytos virvo kapais: Buin Zahra sulyginta su žeme

Stichijos smūgis buvo toks galingas, kad užfiksuotas net seismo stotyse Europoje ir JAV. Nelaimės mastą drastiškai padidino vietos architektūra: dauguma kaimų pastatų buvo sumūryti iš saulėje džiovintų purvo ir molio plytų su sunkiomis rąstinėmis lubomis. Po pirmojo požeminio smūgio šie namai tiesiog subyrėjo, akimirksniu palaidodami ištisas šeimas.

Buin Zahros miestelis ir daugiau nei 200 aplinkinių kaimų nukentėjo labiausiai – kai kuriose gyvenvietėse neliko nė vieno stovinčio pastato. Išgyvusieji plikomis rankomis ir paprastais įrankiais tamsoje bando atkasti savo artimuosius. Situaciją sunkina tai, kad regione sutriko geriamojo vandens tiekimas, nutrūko elektra ir kelių ryšys su sostine Teheranu.

Šaho skubus atvykimas, armijos mobilizacija ir tarptautinė pagalba

Irano šachas Mohammadas Reza Pahlavis paskelbė šalyje gedulą ir pats skubiai atvyko į nukentėjusį regioną stebėti gelbėjimo darbų. Į disaster zoną išsiųstos Irano karinės pajėgos, Raudonojo Liūto ir Saulės draugija (vietinis Raudonojo Kryžiaus analogas) bei medikų komandos, tačiau dėl sugriautų kelių pagalba atokias gyvenvietes pasiekia lėtai.

Pasaulis neliko abejingas: Jungtinės Valstijos, Europos šalys ir kaimyninės valstybės jau pareiškė siunčiančios lauko ligonines, palapines, vaistus ir maisto produktus. Tačiau gelbėtojai atvirai prisipažįsta – laikas senka, o karštas dienos oras ir sanitarijos trūkumas kelia rimtą epidemijų grėsmę.

Pamokos iš molio griuvėsių: Seisminės saugos ir pagalbos tinklo pradžia

1962 m. Buin Zahros žemės drebėjimas tapo viena baisiausių XX a. Irano gamtinių katastrofų, atvėrusia akis į neparengtą šalies infrastruktūrą. Būtent ši tragedija paskatino Irano vyriausybę iš esmės peržiūrėti kaimo vietovių statybos standartus ir pradėti riboti tradicinių, žemės drebėjimams neatssparių purvo plytų naudojimą.

Be to, ši nelaimė tapo postūmiu kurti modernią Irano civilinės saugos bei greitojo reagavimo sistemą. Nepaisant to, Kazvino regiono tragedija liko skaudžiu priminimu apie tai, kaip tankiai apgyvendintos, bet prastai pastatytos zonos tektoniniuose lūžiuose išlieka itin pažeidžiamos pavojaus akivaizdoje.