1850 metų rugsėjo 18 dieną JAV Kongresas priėmė griežtą Bėglių vergų įstatymą (Fugitive Slave Act), kuris įpareigojo visų valstijų gyventojus padėti sugauti pabėgusius vergus ir numatė griežtas bausmes tiems, kurie teikė jiems prieglobstį. Šis teisės aktas tapo vienu labiausiai visuomenę poliarizavusių sprendimų, dar labiau pagilinusių prarają tarp Šiaurės ir Pietų valstijų prieš pat Pilietinį karą.

Kompromiso kaina ir federalinė galia

Šis įstatymas buvo dalis didelio 1850 metų kompromiso paketo, kuriuo politikai bandė išlaikyti trapią pusiausvyrą tarp vergiškųjų ir laisvųjų valstijų. Tačiau naujasis teisės aktas suteikė išskirtines galias federaliniams pareigūnams ir papiktino netgi Šiaurės gyventojus, kurie iki tol laikėsi nuošalyje. Pagal įstatymą, net į laisvąsias valstijas pabėgę ir dešimtmečius laisvėje gyvenę buvę vergai galėjo būti lengvai suimti remiantis vien tik savininko žodžiu, o jiems nebūdavo suteikiama teisė į prisiekimą ar teismo procesą.

Priešpriešos eskalacija

Įstatymo įsigaliojimas sukėlė didžiulį pasipiktinimą abolicionistų tarpe ir smarkiai išplėtė vadinamąjį „Požeminį geležinkelį“ – slaptų slėptuvių ir maršrutų sistemą, padėdavusią vergams pabėgti į saugią Kanados teritoriją. Istorikai sutaria, kad šis žingsnis ne sustabdė, o tik dar labiau priartino neišvengstamą ginkluotą konfliktą tarp Šiaurės ir Pietų.

💡 Įdomus faktas:

Pagal šį įstatymą federaliniai komisionieriai už sėkmingą pabėgusio vergo grąžinimą savininkui gaudavo dešimties dolerių atlyginimą, o jei nuspręsdavo, kad asmuo laisvas – tik penkis dolerius. Toks ciniškas finansinis stimulas aiškiai pakirto pasitikėjimą visa teismų sistema.