Šiuolaikinės tarptautinės baudžiamosios teisės raidoje įtvirtintas asmeninės baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus taikai ir žmogiškumui principas. Tarptautinio karinio tribunolo (International Military Tribunal) sprendimu spalio 16 d. naktį Niurnbergo kalėjimo sporto salėje įvykdytos mirties bausmės pakariant dešimčiai aukščiausių Trečiojo reicho (Drittes Reich) politinių bei karinių vadovų.

Niurnbergo procesas ir teisinis precedentas

Nuo 1945 m. lapkričio mėnesio iki 1946 m. spalio mėnesio vykęs Niurnbergo procesas tapo pirmuoju istorijoje tarptautiniu teismu, kuriame valstybės vadovai ir aukščiausi pareigūnai buvo patraukti atsakomybėn už agresyvaus karo planavimą, karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmonijai. Keturių sąjungininkių valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos, SSRS ir Prancūzijos) teisėjų kolegija, remdamasi Niurnbergo chartija (Nuremberg Charter), nuteisė 12 kaltinamųjų mirties bausme. Niurnbergo principai vėliau tapo pagrindu Jungtinių Tautų (United Nations) Organizacijos teisinei sistemai ir Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui (International Criminal Court).

Nuosprendžių įvykdymo eiga ir pabaiga

Spalio 16-osios naktį, prižiūrint Sąjungininkų kontrolės tarybai (Allied Control Council), profesionalus JAV armijos budelis Johnas C. Woodsas (John C. Woods) įvykdė nuosprendžius. Tarp pakartųjų buvo buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas (Joachim von Ribbentrop), Vyriausiosios vermachto vadovybės (Oberkommando der Wehrmacht) štabo viršininkas lauko maršalas Wilhelmas Keitelis (Wilhelm Keitel), Reicho okupuotų Rytų žemių ministerijos vadovas Alfredas Rosenbergas (Alfred Rosenberg) ir kiti pagrindiniai nacistinio režimo veikėjai. Hermannas Göringas (Hermann Göring) išvengė kartuvių, likus kelioms valandoms iki bausmės įvykdymo kalėjimo kameroje panaudojęs kalio cianidą. Pakartotų nuteistųjų ir H. Göringo kūnai tą pačią dieną buvo nufotografuoti teismo atstovų, nuvežti į Miuncheno (München) krematoriumą, o jų pelenai išbarstyti Izaro (Isar) upės intake, siekiant užkirsti kelią bet kokių memorialų kūrimui.

💡 Įdomus faktas:

Kadangi Sąjungininkai siekė išvengti bet kokio nacizmo kankinių kulto formavimosi, sprendimas kremuoti kūnus ir išbarstyti pelenus buvo laikomas griežčiausioje paslaptyje. Pelenai buvo išbarstyti Venco upelyje (Wenzbach), tekančiame į Izaro upę ties Miunchenu, o apie tikslią vietą visuomenė sužinojo tik praėjus keliems dešimtmečiams po bausmės įvykdymo.