Šaltojo karo metu vykstančios branduolinės ginklavimosi varžybos paskatino galingiausias pasaulio valstybes kurti atgrasymo sistemas, gebančias smogti iš pasaulinio vandenyno gelmių. Barenco jūroje netoli Naujosios Žemės poligonų spalio 20 dieną Sovietų Sąjungos karinis laivynas sėkmingai įvykdė pirmąjį istorijoje balistinės raketos „R-13“ paleidimą iš povandeninio laivo, detonavus branduolinį užtaisą.

Technologinis iššūkis ir operacija „Koralas“

Operacijos metu iš povandeninio laivo „K-102“, kuriam vadovavo antrojo ranko kapitonas Vitalijus Morozovas (Vitalij Morozov), iššauta skystojo kuro raketa „R-13“ (pagal NATO klasifikaciją – SS-N-4 Sark), sukurta vyriausiojo konstruktoriaus Viktoro Makejevo (Viktor Makejev) biure. Raketa nuskriejo kelis šimtus kilometrų ir pasiekė taikinį Naujosios Žemės salyno poligone, kur nustatytame aukštyje įvyko megatoninės galios branduolinis sprogimas. Šis bandymas pademonstravo pilną laivyno raketinio komplekso D-2 funkcinį parengtumą.

Poveikis geopolitinei pusiausvyrai ir branduolinei triadai

Šio bandymo sėkmė leido Sovietų Sąjungai įtvirtinti jūrinį savo branduolinės triados komponentą, atsakant į Jungtinių Amerikos Valstijose diegiamą „Polaris“ povandeninių laivų programą. Nors „R-13“ raketos galėjo būti paleidžiamos tik iš antvandeninės padėties, šis technologinis žingsnis atvėrė kelią vėlesnių kartų mirtiniems jūriniams raketiniams kompleksams su branduoliniais užtaisais kurti.

💡 Įdomus faktas:

Kadangi raketos variklis turėjo būti paleidžiamas povandeniniam laivui iškilus į paviršių, visa šūvio paruošimo procedūra denyje užtrukdavo apie 20 minučių. Tuo metu laivas likdavo itin pažeidžiamas priešo aviacijai ir priešlaivinėms pajėgoms, todėl vėlesnėse raketų kartose buvo pereita prie povandeninio starto technologijos.