1668 metų rugsėjo viduryje Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza oficialiai atsisakė sosto, sukrėsdamas visą Abiejų Tautų Respublikos politinį elitą. Šis precedento neturintis žingsnis užbaigė audringą Vazos dinastijos valdymo epochą ir atvėrė gilią politinę krizę bei kovą dėl valdžios valstybėje.

Valdymo sunkumai ir valstybės krizė

Jono Kazimiero valdymo dešimtmečiai buvo vieni sunkiausių Abiejų Tautų Respublikos istorijoje, pažymėti pražūtingų karų su Rusija ir Švedija, istorikų vadinamų „Tvandenu“, bei sunkių sukilimų Ukrainoje. Šalyje nuolat virė bajorų nesutarimai, Seimo darbą paralyžiuodavo liberum veto teisės apraiškos, o karaliaus bandymai įgyvendinti valstybės valdymo reformas ir užsitikrinti sosto paveldėjimą susidūrė su aršiu magnatų pasipriešinimu. Vis didėjantis nusivylimas valstybės padėtimi, asmeninės tragedijos bei prasta sveikata galiausiai palaužė monarchą ir paskatino priimti netikėtą sprendimą pasitraukti.

Pasitraukimas ir vėlesnis gyvenimas

1668 m. rugsėjo 16 d. Seimo posėdyje perskaitytas karaliaus atsistatydinimo raštas sukėlė šoką amžininkams, nes iki tol Lenkijos ir Lietuvos valdovai sosto savo noru atsisakę praktiškai nebuvo. Atsisakęs karūnos, Jonas Kazimieras išvyko gyventi į Prancūziją, kur gavo Sen Žermeno abato titulus ir ramiai praleido paskutinius savo gyvenimo metus toliau nuo Rytų Europos politinių intrigų. Jo pasitraukimas paskatino naujos karaliaus rinkimų kampanijos pradžią, kurioje dėl sosto pradėjo konkuruoti galingos užsienio valstybės ir vietiniai didikai.

[💡 Įdomus faktas:]

Įdomu tai, kad išvykęs į Prancūziją buvęs Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Kazimieras Vaza slapta vedė savo ilgametę meilužę Marie de Hautefort, nors jau buvo įšventintas į katalikų dvasininkus ir turėjo abato statusą.