Šią dieną Stambule prasidėjo dvi dienas trukę žiaurūs ir organizuoti smurto protrūkiai, nukreipti prieš šimtmečius mieste gyvenusią graikų tautinę mažumą. Pogromas, vėliau pavadintas Stambulo riaušėmis (Istanbul pogrom), giliai sukrėtė Turkijos visuomenę ir tapo viena tamsiausių pokario šalies istorijos dienų, lėmusių masinę graikų bendruomenės emi­graciją.

Melagingos žinios kibirkštis ir minios įsiūtis

Smurto banga kilstelėjo po to, kai Turkijos spaudoje pasklido melaginga ir provokacinė žinia, jog Salonikuose, Graikijoje, buvo susprogdintas namas, kuriame gimė Mustafa Kemal Atatiürkas (šiuos sprogimus vėliau organizavo patys Turkijos specialiųjų tarnybų agentai). Nors žinia buvo išgalvota, ji akimirksniu įžiebė nacionalistinį pyktį. Organizuotos minios, ginkluotos geležiniais strypais, kirviais ir degiosiomis medžiagomis, užplūdo graikų gyvenamus rajonus, pirmiausia Bejoglu (Beyoğlu) gatves.

Nuniokotas graikų kultūros ir ekonomikos paveldas

Riaušių metu buvo nuniokoti tūkstančiai objektų: išsąsinti graikų tautinės mažumai priklausę verslai, parduotuvės, namai, mokyklos ir dešimtys stačiatikių bažnyčių, kurios buvo išniekintos bei padegtos. Istoriniai dokumentai ir bažnytinės relikvijos buvo sunaikintos, o smurtas prieš taikius gyventojus nusinešė kelias gyvybes, šimtams žmonių padarė sunkius sužalojimus bei paliko gilias psichologines traumas.

Valstybės atsako krachas ir istorinis smūgis

Nors riaušės vyko didmiestyje, Turkijos saugumo pajėgos ir policija ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų miniai suvaldyti, faktiškai leisdamos nusiaubti miestą. Šis tragiškas įvykis praktiškai sunaikino šimtmečius gyvavusią istorinę Stambulo graikų bendruomenę – per ateinančius dešimtmečius didžioji dalis graikų buvo priversti parduoti turtą už grašius ir visam laikui palikti gimtąjį miestą.

Ši diena tapo skaudu priminimu apie religinio ir tautinio nepakantumo pasekmes, palikusias ilgalaikį šešėlį Graikijos ir Turkijos santykiams.

Įdomus faktas: Nors riaušės buvo nukreiptos prieš graikus, nusiaubimo metu nukentėjo ir kitos Stambulo tautinės bei religinės mažumos – armėnai, žydai ir netgi dalis turkų, kurių namai ar parduotuvės buvo klaidingai palaikytos priklausančiomis graikams, nes riaušininkai neturėjo aiškių sąrašų ir siaubė viską iš eilės.