Viduramžių Iberijos pusiasalio istorijoje ir Rekonkistos epochoje pasiektas vienas svarbiausių strateginių laimėjimų. Aragono karalius Karolis I (istorijoje vadinami Užkariautoju), po ilgiau nei pusmetį trukusios ir atkaklios maurų valdomo miesto apsiausties, oficialiai perėmė Valensijos kontrolę ir įsteigė naują krikščioniškąją karalystę.

Kultūrinis ir teritorinis lūžis Viduržemio jūros pakrantėje

1238 metų rugsėjo 28 dieną pasiekta pergalė ir pasirašytas kapituliacijos susitarimas leido karaliui Karoliui I taikiai ar su minimaliais sugriovimais įžengti į miestą, kuris šimtmečius buvo svarbus islamo kultūros ir prekybos centras regione. Šis istorinis žingsnis iš esmės pakeitė politinį Iberijos pusiasalio žemėlapį, išplėtė Aragono karūnos valdas iki pat Viduržemio jūros krantų ir atvėrė kelią glaudesniam krikščioniškosios bei musulmonų kultūrų sugyvenimui.

Valensijos karalystės gimimas

Po šio užkariavimo karalius įkūrė autonominę Valensijos karalystę, suteikė jai pažangias savivaldos teises (furs) ir paskatino spartų regiono ekonominį bei kultūrinį klestėjimą, kuris padarė Valensiją vienu svarbiausių vėlesnių amžių Europos prekybos mazgų.

💡 Įdomus faktas:

Nors po miesto pasidavimo musulmonų gyventojams iš pradžių buvo leidžiama likti savo namuose ir išpažinti religiją, karalius Karolis I parodė neįprastą toleranciją to meto viduramžių valdovui, tačiau vėlesni amžiai ir politiniai pokyčiai regione šią trapią pusiausvyrą visiškai pakeitė.