1812 metų Napoleono žygis į Rusiją pasiekė lemiamą posūkį, kai strateginė aklavietė prancūzų imperatorių privertė priimti sprendimą palikti sudegintą Rusijos Imperijos sostinę. Po mėnesį trukusio beviltiško laukimo, kol caras Aleksandras I (Aleksandr I) pradės taikos derybas, spalio 19 dieną Napoleonas Bonapartas (Napoléon Bonaparte) su Didžiąja armija pradėjo trauktis iš Maskvos.

Logistinė aklavietė ir Tarutino susirėmimas

Užėmusi Maskvą rugsėjo viduryje, prancūzų kariuomenė susidūrė su niokojančiais gaisrais, maisto stygiumi ir drausmės irimu. Rusų feldmaršalo Michailo Kutuzovo (Michail Kutuzov) taikyta alinančio karo ir „išdegintos žemės“ taktika užkirto kelią bet kokiam reguliariam prancūzų pajėgų aprūpinimui. Spalio 18 d. įvykęs Tarutino mūšis, kuriame rusų pajėgos netikėtai užpuolė maršalo Joachimo Murato (Joachim Murat) avangardą, galutinai išsklaidė Napoleono iluzijas apie galimybę išlaikyti pozicijas ir privertė skubiai pradėti manevrą į pietus.

Katastrofiškas žygis ir Didžiosios armijos žlugimas

Pradinis Napoleono planas prasiveržti į turtingesnius Kalugos regiono rajonus žlugo po atkaklaus Malojaroslaveco mūšio, todėl prancūzai buvo priversti trauktis jau išplėštu ir nualintu Smolensko traktu. Prasidėję ankstyvieji šalčiai, nuolatiniai kazokų bei partizanų antpuoliai ir tiekimo grandinių žlugimas atsitraukimą pavertė chaotišku bėgimu. Iš daugiau nei šimto tūkstančių iš Maskvos išžygiavusių karių tik maža dalis pasiekė Rusijos Imperijos sienas, o ši nesėkmė tapo pačiu didžiausiu Napoleono imperijos žlugimo katalizatoriumi.

💡 Įdomus faktas:

Palikdamas Maskvą, Napoleonas įsakė savo inžinieriams susprogdinti Maskvos Kremlių ir sudeginti likusius visuomeninius pastatus. Laimingo atsitiktinumo dėka, stipri liūtis ir vietos gyventojų skubiai užgesinti padegamieji daktai išgelbėjo didžiąją dalį architektūros paveldo, o prancūzams pavyko apgadinti tik kelis Kremliaus bokštus ir sienos atkarpsnius.