1955 metų rugsėjo viduryje Tarybų Sąjungos „Zulu“ klasės povandeninis laivas pirmą kartą pasaulio istorijoje sėkmingai paleido balistinę raketą iš po vandens. Šis slapta vykdytas karinis technologinis pasiekimas apsiginklavimo varžybų įkarštyje iš esmės pakeitė globalią strateginę pusiausvyrą Šaltojo karo metais.

Technologinis iššūkis ir slaptas eksperimentas

Iki šio įvykio visos karinės raketos galėjo būti paleidžiamos tik iš sausumos aikštelių arba paviršinių laivų denių, todėl jos buvo lengvai pažeidžiamos priešo žvalgybos. Idėja paslėpti strateginius branduolinius ginklus vandenynų gelmėse po vandeniu plaukiojančiuose laivuose inžinieriams atrodė kaip neįveikiamas fizikos ir hidrodinamikos iššūkis. Sukūrus specialią sistemą, leidžiančią iššauti raketą per torpedų aparatus ar specialias vertikalias šachtas laivui esant po vandeniu, inžinieriai atvėrė kelią naujos kartos povandeniniam kariniam laivynui.

Poveikis Šaltojo karo ginklavimosi varžyboms

Šis sėkmingas bandymas tapo galingu postūmiu tolesnei karinei inžinerijai gan greitai privedusiai prie strateginių branduolinių povandeninių laivų (SSBN) eros. Supratę, kad priešininko povandeniniai laivai gali slapta priartėti prie pakrančių ir nepastebėti suduoti lemiamą smūgį, JAV ir kitos didžiosios valstybės buvo priverstos skubiai keisti savo gynybos doktrinas bei kurti naujas povandeninių laivų paieškos ir naikinimo technologijas. Tai tapo vienu svarbiausių technologinių posūkių visoje Šaltojo karo istorijoje.

[💡 Įdomus faktas:]

Pirmasis istorijoje povandeninis raketos paleidimas buvo atliktas modifikuotame B-67 tipo „Zulu“ klasės povandeniniame laive, naudojant skystojo kuro balistinę raketą R-11FM, kurios kūrimui vadovavo garsus tarybinis raketų konstruktorius Sergejus Koroliovas.