Šimtmečio karo metu Prancūzijos karalystę sudrebino viena didžiausių karinių katastrofų, kai mažesnė anglų kariuomenė sutriuškino prancūzų riterių pajėgas. Šis įvykis iš esmės pakeitė viduramžių Europos politinį jėgų balansą bei atvėrė naują etapą karinėje taktikoje.

Mūšio priešistorė ir jėgų pasiskirstymas

1356 metų rudenį Anglijos karaliaus sūnus Edwardas, vadinamas Juoduoju Princu, surengė niokojantį žygį giliai į Prancūzijos teritoriją. Prancūzijos karalius Jonas II, siekdamas užkirsti kelią šalies alinimui, surinko gausią, tačiau taktiškai nelanksčią feodalinę armiją, smarkiai viršijančią anglų pajėgas skaičiumi. Anglų kariuomenė, nors ir išsekusi po žygių, pasižymėjo aukšta disciplina ir efektyviu ilgųjų lankų naudojimu, kuris jau buvo išbandytas Kresi mūšyje.

Lemtingas susirėmimas ir monarcho nelaisvė

Mūšis prasidėjo rugsėjo 19 dienos rytą netoli Puatjė miesto. Prancūzų sunkioji kavalerija bandė pralaužti anglų pozicijas, tačiau pateko į pražūtingą ilgųjų lankų ugnies lietų. Anglų ir velsiečių lankininkai išrikiavo pozicijas už natūralių kliūčių ir miškelių, o tai visiškai paralyžiavo prancūzų riterių atakas. Mūšio kulminacija tapo paskutinė karaliaus Jono II asmeninė ataka, kuriai nepadėjo netgi kilmingų riterių pasiaukojimas. Pats Prancūzijos karalius kartu su sūnumi ir pulku kilmingųjų buvo paimtas į nelaisvę.

💡 Įdomus faktas:

Po šio pralaimėjimo prancūzams teko mokėti milžinišką išpirką už savo karalių, kuri sudarė didžiąją dalį tuometinio valstybės biudžeto, o pats Jonas II nelaisvėje Londone gyveno gana prabangiomis sąlygomis ir užsiėmė medžiokle bei šachmatais.