Prancūzijos revoliucijos, politinių perversmų ir karinės šlovės metraščiuose įrašytas lemiamas lūžis. Jaunas ir iki tol mažai žinomas artilerijos generolas Napoleonas Bonapartas gavo progą pasižymėti sostinėje, kai respublikos vyriausybė – Direktorija – patikėjo jam užduotį apsaugoti Nacionalinį Konventą nuo ginkluotų rojalistų sukilimo.

„Vynuogių šūvis“, pakeitęs Prancūzijos istoriją

1795 metų spalio 4 dieną (revoliucinio kalendoriaus 13-ąją Vendémiaire dieną) dešimtys tūkstančių ginkluotų rojalistų patraukė link Tuileries rūmų, siekdami nuversti revoliucinę valdžią. Suprasdamas padėties rimtumą, Napoleonas įsakė savo pavaldiniams skubiai gabenti artileriją ir į Paryžiaus gatves išvesti pabūklus. Kai riaušininkai priartėjo, jis liekė paleisti vadinamąjį „vynuogių šūvį“ (šratais užtaisytas patrankas) tiesiai į minią. Ryžtingas ir negailestingas karinis smūgis akimirksniu išvaikė sukilėlius bei išgelbėjo vyriausybę, pademonstruodamas jaunojo korsikiečio geležinę valią.

Kelias į nenumaldomą valdžią

Ši sėkminga operacija akimirksniu iškėlė Napoleoną į šalies politinio ir karinio elito viršūnę, atvėrus jam kelią į vyriausiojo kariuomenės vado postą, o vėliau – ir į visą Europą pakeitusius užkariavimus.

💡 Įdomus faktas:

Nors šis įvykis buvo lemtingas jo karjerai, pats Napoleonas vėliau pripažino, kad ši pergalė prieš savo tautiečius Paryžiaus gatvėse buvo viena sunkiausių jo akimirkų, o jo naudojama negailestinga artilerijos taktika vėliau įėjo į istorijos vadovėlius kaip pavyzdys, kaip nedidelė, bet drausminga kariuomenė gali sutriuškinti milžinišką minią.