Aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje oreivystės eksperimentai ir skrydžiai karšto oro balionais atvėrė naujas galimybes aerodinaminės įrangos bei gelbėjimo priemonių kūrimui. Prancūzijos sostinėje Paryžiuje (Paris) spalio 22 dieną prancūzų aeronautas André-Jacques Garnerinas (André-Jacques Garnerin) atliko pirmąjį istorijoje sėkmingą šuolį kupoliniu parašiutu iš skrendančio oro baliono devynių šimtų metrų aukštyje.

Konstrukciniai sprendimai ir skrydžio eiga

A.-J. Garnerinas (André-Jacques Garnerin) panaudojo paties suprojektuotą skėčio formos konstrukciją iš šilko audinio, kurios skersmuo siekė apie septynis metrus. Pakilęs oro balionu virš Monso parko Paryžiuje (Paris), jis perpjovė virvę, jungusią parašiutą su balionu, ir saugiai nusileido žemyn, patvirtindamas tokio tipo įrenginių aerodinaminį veiksmingumą.

Įtaka aeronautikos mokslui ir gelbėjimo sistemoms

Šis pasiekimas padėjo pamatus praktiniam parašiutų naudojimui oreivystėje bei aviacijoje. Vėlesniais metais A.-J. Garnerinas (André-Jacques Garnerin) patobulino konstrukciją įrengdamas viršutinę ventiliacijos angą, kuri sumažino nusileidimo metu kilusį stiprų parašiuto svyravimą.

💡 Įdomus faktas:

A.-J. Garnerino (André-Jacques Garnerin) žmona Jeanne Geneviève Labrosse (Jeanne Geneviève Labrosse) pasekė vyro pavyzdžiu ir 1799 metais tapo pirmąja moterimi pasaulyje, atlikusia šuolį parašiutu. Pati šeima rengė demonstracinius skrydžius ir šuolius visoje Europoje, populiarindama oreivystės mokslo pasiekimus.