Šią dieną Šv. Gervyzo vienuolyne netoli Ruano mirė galingasis Anglijos karalius ir Normandijos hercogas Vilhelmas Užkariautojas. Jo mirtis užbaigė vieną dramatiškiausių ir įtakingiausių viduramžių Europos istorijos epochų, kurios metu iš esmės pasikeitė ne tik Anglijos valstybingumas, bet ir jos visuomeninė bei kultūrinė struktūra.

Karalystę pakeitęs valdovas

Vilhelmas istorijoje įamžintas kaip viena ryškiausių figūrų, 1066 metais įvykdžiusia paskutinę sėkmingą Anglijos užkariavimą iš užsienio. Po garsiojo Heistingso mūšio jis sugebėjo palaužti anglosaksų pasipriešinimą ir įtvirtinti griežtą bei centralizuotą normanų valdžią naujai užkariautose žemėse, o jo surašyta „Paskutinio teismo knyga“ tapo neprilygstamu feodalinio turto apskaitos dokumentu.

Valdovo mirtis sukėlė didelę suirutę ir nerimą tiek Prancūzijoje, tiek Anglijoje, kadangi jo palikimas ir didžiulės teritorijos buvo padalintos sūnums. Šis valdymo pasikeitimas išjudino viduramžių feodalinį pasaulį, paskatindamas gilius politinius pokyčius bei sukurdamas naujus teisinius ir administracinius pamatus būsimai karalystės raidai.

Istorinis palikimas

Nors jo valdymo metodai buvo itin griežti ir negailestingi, Vilhelmas Užkariautojas paliko negrįžtamai pasikeitusį salų kraštovaizdį ir valstybės valdymo sistemą, kurios atgarsiai buvo jaučiamas šimtmečius į priekį.

Įdomus faktas: Vilhelmo Užkariautojo mirtis ir po jos sekusios laidotuvės Ruano mieste virto groteskišku ir chaotišku incidentu, puikiai iliustruojančiu viduramžių papročius. Dėl karaliaus kūno svorio ir per mažo paruošto akmeninio sarkofago, skubantys laidotuvių dalyviai pabandė velionį tiesiog įspausti jėga, kol galiausiai jo kūnas plyšo, paskleisdamas po visą bažnyčią nepakeliamą kvapą ir priversdamas išsigandusius maldininkus bei dvasininkus išbėgti laukan.