Tą dieną Vengrų kilmės fizikas Leó Szilárdas, vaikščiodamas po Londoną ir laukdamas žalio šviesoforo signalo prie Sautamptono gatvės, pirmą kartą istorijoje sugalvojo branduolinės grandininės reakcijos koncepciją. Šis netikėtas teorinis atradimas, gautas apmąstant fiziko Ernesto Rutherfordo anksčiau išsakytas abejones dėl atomo energijos panaudojimo, tapo vienu lemiamu lūžiu pasaulio mokslo istorijoje, vėliau atvedusiu prie branduolinio ginklo ir atominės energetikos eros.

Mintis, pakeitusi pasaulio veidą

Iki šio momento daugelis garsių fizikų, įskaitant patį Albertą Einsteiną, atomo branduolio energijos išlaisvinimą laikė praktiškai neįmanomu ar mažai tikėtinu. Tačiau L. Szilárdas gilioje apmąstymų būsenoje perėja lėtai stovėdamas gatvėje suprato, kad tam tikri elementai (vėliau paaiškėjo – uranas), sugerdami neutroną ir išspinduliuodami du ar daugiau naujų neutronų, gali sukelti savaime palaikomą grandininę reakciją, išskiriančią milžinišką energijos kiekį.

Istorinis pėdsakas ir patentas

Suvokęs savo atradimo milžinišką ir galimai griaunamąjį potencialą, L. Szilárdas iš pradžių bandė idėją išlaikyti paslaptyje ir netgi užpatentavo šį principą slapta, padovanodamas patentą Britanijos vyriausybei, kad jis nepatektų į netinkamas rankas. Ši akimirka ant Londono šaligatvio visiškai pakeitė XX amžiaus geopolitiką ir mokslo raidą.

💡 Įdomus faktas: L. Szilárdas vėliau prisiminė, kad jį šiai idėjai įkvėpė H. G. Wellso mokslinės fantastikos romanas „Pasaulių išsivadavimas“ (The World Set Free, 1914), kuriame autorius jau buvo numatęs atominio karo grėsmę – tai vienas retų atvejų, kai fantastinė literatūra tiesiogiai paskatino realų fizikos perversmą.