Šią dieną per Trečiąjį kryžiaus žygį prie Arsufio miesto įvyko vienas reikšmingiausių ir taktiškai įspūdingiausių viduramžių mūšių. Anglijos karalius Ričardas I (Liūtaširdis), vadovavęs jungtinėms kryžiuočių pajėgoms, sugebėjo atremti ir sutriuškinti gausesnę Aijubidų armiją, kuriai vadovavo patyręs sultonų lyderis Saladinas. Ši pergalė užtikrino kryžiuočiams strateginę kontrolę virš Viduržemio jūros pakrantės ruožo ir atvėrė kelią į Jafą.

Drausmė žygio metu ir lemiamas smūgis

Kryžiuočių armijai žygiuojant pakrante iš Arsufio į Jafą, Saladino pajėgos kelias dienas vargino karius nesiliaujančiomis lengvosios kavalerijos ir lankininkų atakomis. Tačiau karalius Ričardas I taikė geležinę drausmę: pėstininkai sudarė apsauginį skydą aplink riterius ir sunkiosios kavalerijos pajėgas, neleisdami priešui išsklaidyti gretų.

Galiausiai, pasiekus tinkamą akimirką, gynyba virto galinga kontrataka. Nepaisant to, kad puolimas prasidėjo spontaniškai kilus ligoninių brolijos (hospitalierų) riterių iniciatyvai, karalius Ričardas sugebėjo operatyviai perimti vadovavimą ir įvesti pagrindines jėgas. Smarkus sunkiosios kavalerijos smūgis visiškai išsklaidė ir paniką pasėjo Saladino gretose, priversdamas musulmonų vadovus atsitraukti iš lauko.

Strateginė reikšmė ir pasekmės

Nors mūšis nebuvo paskutinis kare, jis tapo vienu didžiausių Saladino autoriteto smūgių regione ir įrodė, kad gerai sustyguota taktinė gynyba bei laiku išvesta kavalerija gali įveikti kiekybiškai pranašesnį priešą. Pergalė sustiprino kryžiuočių dvasią po Akkonu pasiekto lūžio ir leido tvirtai įsitvirtinti strateginiuose pakrantės taškuose.

Įdomus faktas: Karalius Ričardas I Liūtaširdis šio mūšio metu pademonstravo ne tik karinį talentą, bet ir geležinę drausmę po pergalės – jis griežtai uždraudė riteriams vytis besitraukiančius Saladino karius, kad išvengtų pasalų ir išlaikytų kariuomenės rikiuotę. Šis sprendimas išgelbėjo kryžiuočių armiją nuo galimo sunaikinimo.