Tą dieną prie Tisos upės įvyko vienas lemiamiausių ir kruviniausių XVII amžiaus mūšių Europos istorijoje, visiškai pakeitęs geopolitinį jėgų balansą Balkanuose. Princas Eugenijus Savojietis, vadovaudamas Habsburgų imperijos armijai, netikėtai užklupo ir iki paskutinio siūlo sutriuškino persikeliančią per upę milžinišką Osmanų imperijos armiją, kuriai vadovavo pats sultonų viziris. Ši žaibiška ir negailestinga pergalė ilgam sustabdė turkų veržimąsi gilyn į Europą bei padėjo tvirtus pamatus stiprėjančiai Austrijos galybei.

Spąstai prie Tisos upės perkėlos

Turkų kariuomenė padarė fatališką klaidą – pradėjusi persikėlimą per vienintelį pontoninį tiltą, ji liko padalyta pusiau: viena armijos dalis jau buvo kitoje kranto pusėje, o kita – dar tik rengėsi keltis. Tai pamatęs genialusis karvedys Eugenijus Savojietis įsakė be jokių dvejonių pulti visu frontu.

Habsburgų artilerijai pradėjus negailestingą bombardavimą, o pėstininkams apsupus pontoninį tiltą, osmanų pajėgos atsidūrė be išeities. Panikos apimta kariuomenė grūdusiuose ir lūžtančiuose tiltuose bei lediniuose Tisos vandenyse prarado dešimtis tūkstančių kkarių, o pats sultonų palapinės ir iždo likimas atiteko nugalėtojams.

Nauja Europos istorijos erra

Zentos mūšis sukrėtė Osmanų imperijos pamatus, privertė juos pasirašyti Karlowitzo taiką ir visiškai baigė šimtmečius trukusį nekontroliuojamą turkų dominavimą Vidurio Europoje.

💡 Įdomus faktas:

Nors princas Eugenijus Savojietis šiame mūšyje vadovavo gerokai mažesnėms pajėgoms, jo nuostos siekė vos kelis šimtus žuvusiųjų, tuo tarpu osmanų pusėje praradimai buvo katastrofiški – žuvo ar skendo virš 20 000 karių, o pats sultonas Mustafa II, stebėdamas šią dešimtmečio tragediją iš kito kranto, buvo priverstas bejėgiškai žiūrėti į savo armijos žlugimą.