Prancūzijos revoliucijos įkarštyje 1791 metų rugsėjo 13 dieną karalius Liudvikas XVI oficialiai pranešė priimantis naująją šalies konstituciją, kuri pavertė Prancūziją konstitucine monarchija. Šis žingsnis turėjo stabilizuoti politinę padėtį po absoliutizmo žlugimo ir apriboti karaliaus galias, nors monarcho ir revoliucionierių santykiai išliko itin įtempti.

Politinė krizė ir naujosios santvarkos gimimas

Nuo pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžios ir Bastilijos šturmo Nacionalinis Susirinkimas rengė dokumentą, kuris iš esmės perrašytų valstybės valdymo taisykles. Nors pati konstitucija buvo baigta ir priimta Steigiamojo susirinkimo dar rugsėjo pradžioje, o rugsėjo 13 dieną karalius formuluote ir raštišku pareiškimu oficialiai priėmė bei patvirtino savo priesaiką naujajai santvarkai, situacija šalyje priminė parako statinę. Liudvikas XVI buvo netekęs neribotų galių, o valstybės valdymo vairą perėmė renkamas parlamentas.

Trapus kompromisas ir tolimesnė eiga

Naujoji Konstitucija įtvirtino valdžių padalijimą į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę bei panaikino daugelį feodalinių privilegijų, tačiau ji netapo ilgalaike taikos garantija:

• Ribotas pilietiškumas: Teisę balsuoti gavo tik vadinamieji „aktyvūs“ piliečiai, mokantys tam tikro dydžio mokesčius, o moterys ir varguomenė liko be politinių teisių.

• Monarcho padėtis: Priėmęs konstituciją, karalius tyliai ieškojo paramos iš užsienio valdovų ir karinių pajėgų, siekdamas atgauti savo absoliučią valdžią.

• Greitas žlugimas: Jau po mažiau nei metų, 1792 metų rugpjūtį, kilus naujiems neramumams ir įtarimams išdavyste, monarhija šalyje buvo visiškai panaikinta, o Prancūzija tapo respublika.

💡 Įdomus faktas:

Prieš oficialiai patvirtindamas konstituciją, Liudvikas XVI nesėkmingai bandė pabėgti iš šalies su visa šeima (vadinamasis Varenno incidentas), tačiau buvo sulaikytas ir parvežtas atgal į Paryžių, kur jam neliko nieko kito, kaip tik formaliai prisiekti naujajai santvarkai.