Šią dieną Vestminsterio abatijoje įvyko iškilminga karūnavimo ceremonija: po tėvo Henriko II mirties Anglijos sostą oficialiai perėmė Ričardas I, vėliau gavęs Liūtaširdžio pravardę. Šventojo Edvardo karūna papuošė valdovą, kurio valdymas tapo vienu garsiausių, tačiau kartu ir prieštaringiausių Anglijos viduramžių istorijoje – karalius beveik visą savo valdymo laiką praleido ne Tėvynėje, o kryžiaus žygiuose ir mūšio laukuose Prancūzijoje.

Iškilmingas patepimas ir kruvini neramumai Londone

Kenterberio arkivyskupo Balduino vadovaujama karūnavimo ceremonija pasižymėjo nevidatu prabanga ir griežtu riterišku ritualu. Tačiau šventinę dieną tamsiu šešėliu apgaubė sostinėje kilusios smurto bangos. Ričardas I buvo uždraudęs žydams ir moterims stebėti karūnavimo procesiją, tačiau keliems žydų bendruomenės atstovams atnešus dovanas į puotą, jie buvo užpulti apsaugos. Tai sukėlė masinius antisemitinius riaušes Londone, kurių metu buvo deginami namai ir žudomi gyventojai. Naujasis karalius įsakė griežtai nubausti smurtautojus ir išleido įsakymą apsaugoti žydų bendruomenę.

Riteris soste: Kryžiaus žygio šauksmas

Ričardas I sostą perėmė turėdamas tik vieną pagrindinį tikslą – išlaisvinti Jeruzalę iš sultono Saladino gniaužtų. Vos gavęs karūną, jis pradėjo tuštinti karalystės iždą, pardavinėti valstybines pareigas, žemes ir net atleido Škotijos karalių nuo vasalinės priesaikos už didžiulę pinigų sumą. Paties Ričardo I pasakyta sparnuota frazė atskleidė jo nusiteikimą: „Aš parduočiau netgi Londoną, jei tik rasčiau pirkėją.“ Šios lėšos leido surinkti vieną didžiausių viduramžių riterių kariuomenių Trečiajam kryžiaus žygiui.

Legenda apie valdovą, kuris nekalbėjo angliškai

Nors Ričardas I tapo vienu žymiausių Anglijos monarchų ir liaudies legendų (tokių kaip Robin Hudo padavimai) herojumi, per visus dešimt valdymo metų Anglijoje jis praleido vos kelis mėnesius. Užaugęs Akvitanijoje, jis kalbėjo prancūziškai bei okčitaniškai ir Angliją vertino daugiausia kaip finansinį resursą savo kariniams žygiams rytuose ir kovai su Prancūzijos karaliumi Pilypu II Avgustu.

Ši karūnavimo diena atvėrė riteriškos drąsos, didingų karinių pergalių ir gilių finansinių išbandymų erą Anglijos karalystės istorijoje.

Įdomus faktas: Ričardo I Liūtaširdžio karūnavimas 1189 m. rugsėjo 3 d. yra seniausia Anglijos istorijoje tiksliai aprašyta karūnavimo ceremonija. Būtent nuo šio renginio išliko detalūs amžininkų metraštininkų aprašymai apie šventojo aliejaus naudojimą, kardų nešimo tvarką bei riterių priesaikas, kurie padėjo pamatus iki šiol išlikusiam Britanijos monarchų karūnavimo ritualui.