XIX a. viduryje Kinija patyrė didėjantį Vakarų valstybių karinį ir ekonominį spaudimą. 1860 m. Pekino konvencija privertė Čingų imperiją priimti papildomus teritorinius ir prekybinius nuostolius, o Didžioji Britanija įgijo Kovluno pusiasalio pietinę dalį. Susitarimas užbaigė Antrąjį opijaus karą ir dar labiau apribojo Kinijos galimybes savarankiškai reguliuoti santykius su užsienio valstybėmis.

Karas pasiekia imperijos sostinę

Antrasis opijaus karas prasidėjo 1856 m., kai Didžioji Britanija ir Prancūzija siekė išplėsti savo prekybines bei diplomatines teises Kinijoje. Po karinių susidūrimų sąjungininkų pajėgos 1860 m. žygiavo į šiaurę ir užėmė Pekiną. Čingų imperatoriaus Sianfengo dvaras pasitraukė iš sostinės, o užsienio kariuomenė nusiaubė ir sudegino imperatoriškąjį Vasaros rūmų kompleksą.

Karinių pralaimėjimų akivaizdoje Kinijos valdžia buvo priversta tęsti derybas. Britų ir prancūzų reikalavimai apėmė diplomatinio atstovavimo Pekine įteisinimą, papildomas prekybos teises ir kompensacijas.

Teritoriniai nuostoliai ir ilgalaikės pasekmės

1860 m. spalio 24 d. Kinija pasirašė konvenciją su Didžiąja Britanija. Pagal susitarimą britams buvo perleista pietinė Kovluno pusiasalio dalis, priešais Honkongo salą. Prancūzija ir Rusija taip pat įtvirtino savo interesus atskirais susitarimais su Čingų imperija.

Konvencija sustiprino užsienio valstybių įtaką Kinijoje ir tapo vienu iš vadinamosios nelygių sutarčių sistemos simbolių. Kinijos visuomenėje šie susitarimai ilgainiui buvo suvokiami kaip nacionalinio pažeminimo ir priverstinio atsivėrimo užsienio jėgoms dalis.

💡 Įdomus faktas

Kovlunas tapo britų valdomos Honkongo kolonijos dalimi, o platesnės Naujosios teritorijos buvo išnuomotos Didžiajai Britanijai tik 1898 m. Šios skirtingos teisinės aplinkybės vėliau turėjo reikšmės viso Honkongo perdavimui Kinijai 1997 m.