Pasaulis · įvykis nutiko spalio 17 d. · prieš 578 metus
BALKANŲ UGNIS: Antrojo Kosovo mūšio pradžia tarp Vengrijos ir Osmanų
Priština (Priština), 1448 m. spalio 17 d.
Balkanų pusiasalio geopolitinėje raidoje ir krikščioniškosios Europos gynyboje prieš Osmanų ekspansiją įvyko lemiamas karinis susirėmimas. Vengrijos regentas ir karvedys János Hunyadi (János Hunyadi) spalio 17 dieną Kosovo lauke netoli Prištinos pradėjo tris dienas trukusį Antrąjį Kosovo mūšį prieš sultono Murado II (Murad II) vadovaujamą Osmanų imperijos kariuomenę.
Kampanijos prielaidos ir krikščionių koalicija
Po pralaimėto Varnos mūšio 1444 m., J. Hunyadi siekė suformuoti naują antiosmanišką koaliciją ir užkirsti kelią galutiniam Balkanų valstybių pajungimui. 1448 m. rudenį Vengrijos ir Valachijos pajėgos (apie 24 000–30 000 karių) kirto Dunojų ir patraukė pietų kryptimi, planuodamos susijungti su Albanijos kunigaikščio Skanderbego (Skanderbeg) kariuomene. Tačiau Serbijos despotas Đurađ Brankovičius (Đurađ Branković), siekdamas išlaikyti neutralumą ir išvengti Osmanų keršto, atsisakė prisidėti prie žygio bei informavo sultoną Muradą II apie Vengrijos kariuomenės judėjimą.
Mūšio eiga, taktiniai veiksmai ir pasekmės
Muradas II išdėstė savo pajėgas (apie 40 000–60 000 karių) tradicinėje gynybinėje pozicijoje, sutvirtintoje vežimų stovyklavietėmis ir janičarų rikiuotėmis. Spalio 17 d. susirėmimas prasidėjo Vengrijos sunkiosios riterijos atakomis prieš Osmanų sparnus. Nors krikščionių riteriams pavyko prasilaužti pro pirmąsias linijas, Osmanų pėstininkai išlaikė pozicijas centro sektoriuje. Spalio 18–19 d. naktį Valachijos pajėgoms perėjus į Osmanų pusę, o sultono pajėgoms įvykdžius lemiamą kontraataką, Vengrijos kariuomenė buvo apsupta ir sutriuškinta. J. Hunyadi buvo priverstas trauktis, o pačioje atsitraukimo eigoje jį trumpam įkalino Đ. Brankovičius. Šis pralaimėjimas galutinai sužlugdė Vidurio Europos valstybių pastangas išstumti Osmanų imperiją iš Balkanų regiono iki pat Konstantinopolio žlugimo 1453 m.
💡 Įdomus faktas:
Mūšio lauke J. Hunyadi pritaikė husitų karų metu ištobulintą taktiką – surištų bojų vežimų įtvirtinimus, ginkluotus nedidelio kalibro patrankomis ir arkebuzomis. Ši taktinė užtvara leido vengrų pėstininkams ilgai atremti gausesnes Osmanų raitelių atakas.


