Pasaulio kolonijinės istorijos, tarptautinių santykių ir vietinių tautų teisių metraščiuose įrašyta viena reikšmingų dienų. Didžiosios Britanijos karalius Jurgis III oficialiai paskelbė 1763 metų Karališkąją proklamaciją, kuria buvo nustatytos naujos teritorinės ribos po Septynerių metų karo ir uždrausta baltųjų kolonistų gyventojams keltis į žemes, esančias į šiaurę bei vakarus nuo Alleghany (Apalačų) kalnų viršūnių.

Strateginis ribų brėžimas ir vietinių gentys

1763 metų spalio 7 dieną išleistu dokumentu visa teritorija į vakarus nuo Apalačų kalnų iki pat Misisipės upės buvo oficialiai rezervuota indėnų genčių medžioklės ir gyvenimo erdvėms, griežtai draudžiant privačius žemių pirkimus ar naujų kolonistų gyvenviečių kūrimą be tiesioginio karūnos leidimo. Britų valdžia šiuo žingsniu siekė sumažinti įtampą ir kruziningus konfliktus su vietinėmis indėnų gentimis, neseniai kilusiais Pontiaco sukilimo metu, bei geriau sureguliuoti administracinę kontrolę milžiniškose naujai įgytose teritorijose.

Priešprieša su kolonistais ir kelias į revoliuciją

Nors proklamacija buvo skirta taikai ir tvarkai palaikyti, ji sukėlė didžiulį Amerikos kolonistų pasipiktinimą – tūkstančiai karo veteranu ir žemių ieškančių naujakurių jautėsi išduoti, nes jiems buvo uždrausta naudotis žemėmis, už kurias jie patys ką tik kariavo. Šis nepasitenkinimas tapo vienu iš svarbių veidui netrukus kilusio nepasitenkinimo Britanijos valdžia ir vėlesnio JAV Nepriklausomybės karo katalizatorių.

💡 Įdomus faktas:

Viena iš ironiškų šios proklamacijos detalių buvo ta, kad jos rengėjai Londone visiškai nesuvokė Šiaurės Amerikos geografijos mastų, todėl nubrėžta riba pagal pagrindinį vandenskyros kalnagūbrį praktikoje sukūrė daugybę teisinių ir praktinių ginčų tarp vietinių valdytojų bei kolonistų.