1973 metų rugsėjo 18 dieną Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja oficialiai balsavo už Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) ir Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) priėmimą į organizacijos gretas. Šis sprendimas tapo istoriniu lūžiu Šaltojo karo meto diplomatijoje, oficialiai pripažįstant padalytos vokiečių tautos valstybių egzistavimą tarptautinėje arenoje.

Diplomatinis atšilimas ir „Ostpolitik“ pasekmės

Iki šio įvykio dešimtmečius Vakarų Vokietija laikėsi vadinamosios Halšteino doktrinos, pagal kurią nutraukdavo diplomatinius santykius su bet kuria valstybe, pripažinusia komunistinę Rytų Vokietiją. Tačiau septintojo dešimtmečio pabaigoje VFR kanclerio Willy Brandto pradėta naujoji rytų politika (Ostpolitik) atvėrė kelią dialogui ir kompromisams. Abiejų Vokietijų įstojimas į Jungtines Tautas kartu su Bahamų salomis simbolizavo didelį įtampos atslūgimą tarp Rytų ir Vakarų blokų.

Kelias į narystę

Nors abu vokiški dariniai jau anksčiau dalyvavo tam tikroje JT veikloje per specializuotas agentūras (pavyzdžiui, UNESCO), pilnavertė narystė Generalinėje Asamblėjoje atvėrė duris oficialiam bendradarbiavimui. Tai buvo svarbus tarpinis žingsnis, sumažinęs trintį Centrinėje Europoje ir padėjęs pagrindus tolimesniam Vokietijų suartėjimui, vėliau vainikuotam šalies susivienijimu 1990 metais.

💡 Įdomus faktas:

Nors VDR ir VFR tapo pilnateisėmis Jungtinių Tautų narėmis tais pačiais metais ir tuo pačiu metu, tarptautinėje salėje jos sėdėjo visiškai skirtingose vietose pagal abėcėlę anglų kalba: Vakarų Vokietija („Germany, Federal Republic of“) atsidūrė vienoje vietoje, o Rytų Vokietija („Germany, Democratic Republic of“) – visai kitoje salės pusėje.