Katalikų bažnyčios gyvenime įvyksta didžiausias ir labiausiai transformuojantis XX amžiaus įvykis, atveriantis duris dialogui su moderniuoju pasauliu. Popiežius Jonas XXIII oficialiai atidaro Vatikano II visuotinį susirinkimą, suburiantį tūkstančius dvasininkų iš viso pasaulio.

Susirinkimo eiga ir istorinis momentas

1962 metų spalio 11 dieną Šv. Petro bazilikoje Romoje susirinko daugiau nei 2,5 tūkstančio pasaulio vyskupų, teologų ir stebėtojų, pradėdami grandiozinį bažnyčios reformų procesą. Popiežius Jonas XXIII savo įvadine kalba („Gaudet Mater Ecclesia“) iškėlė tikslą ne barti ar teisti šiuolaikinį pasaulį, o parodyti jam Bažnyčios gailestingumą, atnaujinti tradicijas ir rasti bendrą kalbą su kitomis krikščionių konfesijomis bei visuomene.

Pasekmės dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui

Vatikano II susirinkimas iš esmės pakeitė katalikų liturgiją – buvo leista švęsti mišias vietinėmis kalbomis vietoje iki tol dominavusios lotynų kalbos, paskatintas glaudesnis tarpreliginis dialogas bei sustiprintas pasauliečių vaidmuo bažnytinėje bendruomenėje. Šios permainos modernizavo Bažnyčios veidą ir padarė ją atviresnę šiuolaikinio žmogaus problemoms.

💡 Įdomus faktas:

Kai popiežius Jonas XXIII pirminiuose pokalbiuose 1959 metais išsakė idėją sušaukti visuotinį susirinkimą, dauguma senųjų Vatikano kurijos kardinolų tiesiog nutilo iš nuostabos, palaikę tai utopija, o pats popiežius vėliau juokaudamas pasakojo, kad šią mintį jam padovanojo netikėtas šviesos blyksnis iš dangaus, kurį jis priėmė be jokių dvejonių.