Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Rytų ir Pietryčių Europoje vykę kariniai veiksmai lėmė spartų nacistinės Vokietijos gynybinio tinklelio suirimą Balkanų pusiasalyje. Po beveik tris savaites trukusių intensyvių mūšių spalio 20 dieną Raudonosios armijos daliniai ir Josipo Broz Tito (Josip Broz Tito) vadovaujami Jugoslavijos partizanai galutinai išvalė Belgradą nuo vermachto pajėgų.

Karinė operacija ir sostinės paėmimas

1944 metų rudenį prasidėjusi Belgrado puolamoji operacija tapo vienu svarbiausių jungtinių sąjungininkų veiksmų Pietryčių Europoje. Generolo Peko Dapčevičiaus (Peko Dapčević) komanduojami Jugoslavijos liaudies išsivadavimo armijos korpusai, remiami Sovietų Sąjungos Trečiojo Ukrainos fronto šarvuotųjų bei pėstininkų dalinių, pralaužė Vokietijos armijų grupės „F“ gynybines linijas. Gatvių kovose Belgrade nacistų įgula patyrė didelių nuostolių, o likusios pajėgos buvo priverstos trauktis Savos upės tiltu Vengrijos kryptimi.

Geopolitinis posūkis ir pokario tvarka

Belgrado užėmimas atkirto Vokietijos kariuomenės grupuotę, besitraukiančią iš Graikijos bei Albanijos, ir iš esmės sunaikino Vokietijos kontrolę Balkanuose. Sostinės perėmimas sudarė sąlygas J. Broz Tito partizanų judėjimui įtvirtinti savo politinę valdžią šalyje ir padėjo pagrindus pokario Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos sukūrimui.

💡 Įdomus faktas:

Mūšio dėl Belgrado metu traukiantis vermachtui buvo numatyta susprogdinti svarbiausią tilto per Savos upę konstrukciją, kad būtų sustabdytas sąjungininkų veržimasis. Tačiau vietos mokytojas Miladinas Zaričius (Miladin Zarić), rizikuodamas gyvybe, atjungė padegamąją virvę ir išgelbėjo tiltą, kuris išliko sveikas ir atliko lemiamą vaidmenį tolesniam kariuomenės judėjimui.