Vėlyvosios Antikos karinė aristokratija perėmė faktinę aukščiausiosios valstybinės valdžios kontrolę. Suevų ir vestgotų kilmės karvedys Ricimeras (Flavius Ricimer) spalio 16 dieną Pjačencos mūšyje sutriuškino imperatoriaus Avito (Flavius Eparchius Avitus) pajėgas, priversdamas jį atsisakyti sosto ir tapdamas įtakingiausiu Vakarų Romos imperijos kariniu vadovu (magister militum).

Politinė krizė po Vandalo plėšikavimo

Po 455 m. vandalų karaliaus Geizericho (Gaiseric) įvykdyto Romos nusiaubimo, vakarinėje imperijos dalyje kilo gili politinio legitimumo ir finansų krizė. Vestgotų karaliaus Teodoriko II (Theodoric II) parama pasinaudojęs galų-romėnų aristokratas Avitas paskelbė save imperatoriumi. Tačiau jo valdžia Italijoje išliko trapi: maisto trūkumas Romoje, iždo tuštėjimas ir nesugebėjimas apsaugoti Italijos pakrančių nuo vandalų antpuolių sukėlė didelį senatorių luomo bei kariaunos nepasitenkinimą.

Pjačencos mūšis ir valdžios perėmimas

Karvedžiai Ricimeras ir Majorianas (Flavius Julius Valerius Majorianus) atvirai sukilo prieš Avitą, kai šis, siekdamas išmokėti atlyginimus samdiniams, įsakė išlydyti žalvarines Romos viešųjų pastatų skulptūras. Priverstas bėgti iš sostinės į Galiją, Avitas surinko lojalius dalinius, tačiau 456 m. spalio 16 d. ties Pjačenca susidūrė su gausesne bei geriau parengta Ricimero armija. Po pralaimėjimo Avitas buvo suimtas, priverstinai įšventintas Pjačencos vyskupu ir netrukus mįslingomis aplinkybėmis mirė.

💡 Įdomus faktas:

Dėl savo barbariškos kilmės Ricimeras pats negalėjo užimti Romos imperatoriaus sosto, todėl kitus 16 metų valdė kaip šešėlinis diktatorius („imperatorių kūrėjas“ / maker of emperors), savo nuožiūra skirdamas ir šalindamas marionetinius valdovus, tarp jų ir savo buvusį sąjungininką Majorianą.