Viduramžių pasaulio, Kryžiaus žygių ir Artimųjų Rytų istorijoje įvyko didžiulis lūžis. Egiptą ir Siriją valdantis musulmonų lyderis sultonas Saladinas (Salah ad-Din) po lemiamos apsiausties oficialiai užėmė Jeruzalę, taip užbaigdamas beveik devynis dešimtmečius trukusį krikščionių valdymą šventajame mieste.

Apsiaustis, pakeitusi Kryžiaus žygių eigą

1187 metų spalio 2 dieną, po kelių savaičių įtemptos gynybinės kovos ir derybų su miesto valdytojais, Saladino kariuomenė perėmė Jeruzalės kontrolę. Šis įvykis tapo tiesiogine pasekme tų pačių metų liepą įvykusiam triuškinančiam kryžiuočių pralaimėjimui Hatino mūšyje. Skirtingai nuo kruvino krikščionių įsiveržimo į miestą per Pirmąjį kryžiaus žygį 1099 metais, Saladinas leido už išpirką saugiai palikti miestą tūkstančiams krikščionių gyventojų, o tai pelnė jam riterišką reputaciją netgi pačioje Vakarų Europoje.

Galingas atsakas Europos monarchams

Jeruzalės praradimas sukėlė didžiulį šoką krikščioniškajame pasaulyje ir iškart paskatino organizuoti Trečiąjį kryžiaus žygį, į kurį patraukė galingiausi Europos karaliai, tačiau pats Saladinas išlaikė savo pozicijas ir tapo viena ryškiausių bei gerbiamiausių Viduramžių asmenybių.

💡 Įdomus faktas:

Pasak istorinių šaltinių, Saladinas, būdamas kilniaširdis lyderis, už vargšus ir vyresnius kryžiuočių belaisvius dažnai sumokėdavo iš savo asmeninės kišenės arba visiškai atleisdavo juos nuo išpirkos mokėjimo.