1745 metų rugsėjo viduryje gimė Michailas Kutuzovas, tapęs vienu žymiausių rusų karvedžių ir generolu feldmaršalu. Šis patyręs strategas lemtingu momentu vadovavo Rusijos kariuomenei 1812 metų Tėvynės kare, apsaugodamas šalį nuo visiško Napoleono armijos sugriovimo.

Karinė karjera ir kovos išmintis

Michailas Kutuzovas per savo ilgą karinę karjerą dalyvavo daugybėje konfliktų, kovojo prieš Osmanų imperiją ir patyrė sunkių sužeidimų mūšio lauke (per vieną iš jų neteko dešinės akies). skirtingai nei kiti karvedžiai, aklinai tikėję tik puolimo jėga, Kutuzovas pasižymėjo išskirtiniu atsargumu, gilia strategine nuojauta ir sugebėjimu puikiai išnaudoti vietovės bei logistikos privalumus. Jo karinė išmintis rėmėsi supratimu, kad kartais didžiausia pergalė pasiekiama ne tiesioginiame susidūrimame, o kantriai seklinant ir išvarginant stipresnį priešininką.

1812 metų karas ir palikimas

Didžiausią šlovę Kutuzovui pelnė vadovavimas Rusijos pajėgoms per 1812 metų invaziją, kai Napoleonas su didžiule „Didžiąja armija“ įsiveržė į šalį. Po atkaklaus Borodino mūšio karvedys priėmė drąsų ir taktiškai sunku sprendimą – atiduoti Maskvą ugniai ir rusų armijai trauktis į pietus, kad būtų galima atsinaujinti ir sulaukti žvarbios rusiškos žiemos. Šis manevras kartu su partizaniniu karu visiškai pražudė Napoleono armiją, paverčiant Kutuzovą tautos didvyriu ir amžinam simboliu.

[💡 Įdomus faktas:]

Nors legenda dažnai vaizduoja Kutuzovą su juodu raiščiu ant akies, istorikai ir portretai rodo, kad po antrojo sunkaus sužeidimo į galvą jis akies raiščio nenešiojo, o jo sužeista akis buvo pastebimai deformuota, bet neuždengta.