1810 metų rugsėjo 15 dienos vėlų vakarą Meksikos Doloreso mieste kunigas Miguelis Hidalgo y Costilla paskelbė garsųjį „Grito de Dolores“ (Doloreso šauksmą), paraginusį tautą pakilti į kovą prieš Ispanijos kolonijinį valdymą. Šis istorinis poelgis tapo oficialia Meksikos nepriklausomybės karo pradžia, pažadinusia amžius nuskurdintų ir priespaudoje gyvenusių indėnų bei metisų tautinę savimonę. Vienas drąsus dvasininko gestas akimirksniu įžiebė revoliucinį gaisrą visame krašte, amžiams pakeitusį Lotynų Amerikos istorijos tėkmę.

Kolonijinė nelygybė ir sukilimo ištakos

XIX amžiaus pradžioje Meksika (tuometinė Naujoji Ispanija) kentėjo nuo griežtos Ispanijos karūnos politikos, kurioje visi svarbiausi administraciniai postai ir žemės valdos priklausė tik iš Europoje gimusiems ispanams (peninsulares), o vietiniai gyventojai ir net vietos kilmės ispanai (kriolai) buvo marginalizuojami. Kunigas Miguelis Hidalgo, matydamas gilią liaudies skurdą ir neteisybę, slapta subūrė bendraminčių ratą, planavusį taikų valdžios keitimą. Tačiau sužinojus, kad sąmokslas išaiškintas, sukilimo lyderiai nelaukė ryto ir nedelsiant imdamiesi ryžtingų veiksmų.

Sukilimo ugnis ir Meksikos gimimas

Vidurnaktį iš rugsėjo 15 į 16 dieną M. Hidalgo surinko Doloreso parapijos bažnyčios tikinčiuosius ir per nuskambėjusį varpą paskelbė raginimą nuversti ispanų valdžią bei ginti tikėjimą ir teisingumą. Šis kreipimasis virto masiniu liaudies sukilimu, kurio priešakyje žygavo dešimtys tūkstančių prastai ginkluotų, bet ryžtingų valstiečių. Nors pats kunigas po kiek laiko buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme, jo pradėtas judėjimas nebebuvo sustabdomas – po vienuolikos kruvinų kovos metų Meksika galiausiai iškovojo ilgai lauktą nepriklausomybę.

💡 Įdomus faktas:

Kiekvienais metais rugsėjo 15 dienos vėlų vakarą, lygiai vidurnaktį, Meksikos Prezidentas Nacionaliniame rūmuose sostinėje pakartoja istorinį M. Hidalgo šauksmą („¡Viva México!“), trečią kartą suduodamas į tą patį varpą, kurį kunigas panaudojo 1810 metais.